Nereikia nukloti kapų žvakėmis

Nereikia nukloti kapų žvakėmis

Visų Šventųjų diena (lapkričio 1-oji) ir Vėlinės (lapkričio 2-oji) - dvi ypatingos dienos, kai prisiliečiame prie gyvenimo esmės. Suvokimo, kad ir kuo gyvenime būtum, karaliumi ar skurdžiumi, ateis diena, kai tapsi lygus su visais. Lietuviams Vėlinės nuo seno buvo gili šventė, nes susijusi su mūsų mitiniu mąstymu, su mūsų šaknimis ir dvasia.

- Pagal bažnytinį rangą Visų Šventųjų diena - svarbesnė už Vėlines, bet žmonės linkę labiau gerbti Vėlines. Ar jie daro klaidą? - klausėme Panevėžio vyskupijos vyskupo Lino VODOPJANOVO.

- Visų Šventųjų dienos ir mirusiųjų pagerbimo šventės lyginti negalima - tai tiesiog skirtingos šventės ir nė viena nėra svarbesnė už kitą. Lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena. Tai labai didelė šventė. Ši diena skirta paminėti asmenis, kurie po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Visų Šventųjų dieną ir Vėlines žmonės sieja, bet turėtume jausti jų skirtumą. Visų Šventųjų diena turi visai kitą paskirtį - ji yra šviesos šventė. Liturginė spalva - balta - tai reiškia, kad džiaugiasi visa Bažnyčia. Tą dieną pagerbiame visus šventuosius: ne tik tuos, kurie kanonizuoti, bet ir apskritai visą dangiškąją Bažnyčią, visus, kurie yra Dievo artumoje, bet nėra įtraukti į kokį nors kalendorių. Lapkričio 2-oji yra mirusių paminėjimo diena. Prisimename ir meldžiamės už visus, kurie jau yra amžini.

- Artimųjų kapus aplankyti, žvakes uždegti stengiamasi lapkričio 1-ąją, ne lapkričio 2-ąją.

- Galima lankyti kapus ir mirusius minėti visą Vėlinių oktavą - pirmąsias aštuonias lapkričio dienas. Kai žmonės turi daugiau artimųjų kapų arba jie yra kitose vietose, pradeda juos lankyti lapkričio 1-ąją. Šiais laikais mūsų Tėvynė paliesta migracijos, daug išvažiavusių, dideli atstumai. Stengiamasi kapus sutvarkyti kitaip, kad nereikėtų didelės priežiūros, dažnai lankyti. Bet kas sujungia? Sujungia malda. Ypatingai per Oktavą reikėtų nepamiršti nueiti į šv.Mišias.

- Ar visuotinis lėkimas į kapines vieną dieną, kalnai gėlių ir žvakių neiškreipia amžinybės kuklumo?

- Reikia aplankyti kapus, bet nukloti juos gėlėmis ir žvakėmis - kažin ar reikia. Mirusiajam tai nieko nereiškia. Visa tai reikalinga tik mums patiems. Aišku, tokia yra mirusiųjų pagerbimo išraiška, bet geriausia dovana ir pagalba mirusiajam turėtų būti šventos Mišios. Kartais lankom lankom, prabėgame prabėgame, pridegiojame žvakių, bet net „Amžiną atilsį“ nesukalbame. Gaila.

- Šiais laikais, kai vyresnės kartos atstovams Vėlinės yra gedulo ir rimties diena, jaunimas noriai perima kitų šalių tradicijas, Helovyną, kai reikia ne susikaupimo, o geros nuotaikos.

- Helovynas nėra mūsų tradicija. Šia švente tarsi norima pajuokti pomirtinį gyvenimą, pačią mirtį. Baisuokliai visokie, kraupinančios linksmybės mums yra svetima. Jeigu mes gyventume ir mūsų tikėjimas būtų tik tokioje šviesoje, būtų liūdna. Gerbkime tai, kas mums yra artima ir prigimta. Krikščionys niekada nežiūrėjo į mirtį ir gyvenimą per tokią prizmę.

- Eini per kapus ir stebiesi kontrastais. Vieni išpuoselėti, tviska akmens plokštės, kiti skurdūs ar visai apleisti. Kaip gyvenime, taip ir po mirties...

- Jeigu tu tvarkai savo artimųjų kapus ir stengiesi, kad jie būtų geriausi, gražiausi, apsidairyk aplink. Jeigu matai, kad niekas prie gretimo kapelio neatvažiuos, galbūt nesunku jį sutvarkyti. Rankos juk nenukris. Nereikia labai didelių dalykų, tik žolę nurauti, žvakelę uždegti, pasimelsti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder