Netolerantiška aplinka naikino šeimą

Netolerantiška aplinka naikino šeimą

Tuo nea­be­jo­ja Kris­ti­na (tik­ra­sis var­das re­dak­ci­jai ži­no­mas), ku­rios ke­liai su pen­kia­me­čio sū­ne­lio tė­vu, tam­siao­džiu po­rtu­ga­lu iš­si­sky­rė jos gim­ta­ja­me mies­te. Ko­dėl vis dar esa­me to­kie ne­pa­kan­tūs „ki­to­kiems“?

Stu­di­jos Por­tu­ga­li­jo­je bu­vo lem­tin­gos

Kris­ti­na pa­gal mai­nų pro­gra­mą iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Por­tu­ga­li­ją. Ten su­si­pa­ži­no ir pra­dė­jo ar­ti­mai bend­rau­ti su ke­liais me­tais vy­res­niu po­rtu­ga­lu.

Net­ru­kus mer­gi­na me­tams pa­siė­mė aka­de­mi­nes ato­sto­gas ir iš­vy­ko gy­ven­ti pas šir­dies drau­gą. Vė­liau dėl dar­bo po­ra per­si­kė­lė į Ang­li­ją. Ar­tė­jant aka­de­mi­nėms ato­sto­goms į pa­bai­gą abu at­va­žia­vo į Lie­tu­vą. Kris­ti­na lau­kė­si.

„Nei Por­tu­ga­li­jo­je, nei Ang­li­jo­je ne­te­ko iš­gir­ti tiek ne­ma­lo­nių ko­men­ta­rų, šlykš­čių pa­šai­pų, kiek pa­si­py­lė čia“, – liūd­nai pri­si­me­na jau­na ma­ma. Be­ne dau­giau­sia jų gir­dė­da­vo bū­da­ma nėš­čia, išė­ju­si pa­si­vaikš­čio­ti su tam­siao­džiu ma­žy­lio tė­vu. „Ka­lė“ bu­vo vie­nas švel­niau­sių žo­džių, ku­riais ma­ne api­bū­din­da­vo“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Ji bu­vo pa­si­ruo­šu­si to­kiems lie­tu­vai­čių iš­puo­liams, to­dėl sten­gė­si jų ne­gir­dė­ti, į juos ne­rea­guo­ti, ta­čiau po­rtu­ga­lui jie su­kė­lė di­džiu­lį šo­ką ir dis­kom­for­tą.

„Ko­kios spal­vos vai­kas?“

„Mė­ly­nas“, – jau pa­var­gu­si nuo įky­rių smal­suo­lių žvilgs­nių jiems at­šau­da­vo Kris­ti­na. Mat gi­mus sū­ne­liui ap­lin­ki­nių dė­me­sio su­lauk­da­vo dar dau­giau.

„Kai su drau­gu ir ve­ži­mė­ly­je gu­lin­čiu ma­žy­liu išei­da­vo­me pa­si­vaikš­čio­ti, žmo­nės be­veik kris­da­vo į ve­ži­mė­lį, norėdami pa­ma­ty­ti, ko­kios odos spal­vos mū­sų vai­kas“, – pa­sa­ko­ja ma­ma.

Dė­me­sys ma­žy­liui dar išau­go, kai dve­jų me­tu­kų ne­tu­rin­čiam ber­niu­kui tė­vai nu­spren­dė į vie­ną au­sį įver­ti du aus­ka­riu­kus. „Jo tė­tis ne­šio­jo aus­ka­rus, to­dėl mums at­ro­dė na­tū­ra­lu ir gra­žu, kad ir sū­nus jais pa­si­puoš“, – spren­di­mą aiš­ki­na ma­ma. Ta­čiau iki šiol su­si­do­mė­ji­mas aus­ka­rais pri­lygs­ta su­si­do­mė­ji­mui jo odos spal­va.

„Kol kas jis to dė­me­sio ne­jau­čia, bend­raam­žiai jo neišs­ki­ria, ta­čiau atei­ty­je, jei dar gy­ven­si­me Lie­tu­vo­je, mo­ky­siu jį elg­tis taip, kaip el­giuo­si pa­ti – ne­kreip­ti dė­me­sio. Drą­sin­siu, ra­gin­siu pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi“, – sa­ko ma­ma.

Skus­ta­gal­vių ag­re­si­ja

Kris­ti­na bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­ta darb­da­vių reak­ci­jos. Jos lie­tu­vių kal­bos ne­mo­kė­ju­sį drau­gą be di­de­lio var­go sa­lės dar­buo­to­ju įdar­bi­no vie­nas iš pre­ky­bos cent­rų.

Ta­čiau džiaugs­mą dėl dar­bo ne­tru­kus nu­stel­bė ag­re­sy­vus vie­ti­nių el­ge­sys. Jųd­vie­jų sū­ne­liui bu­vo tik aš­tuo­ni mė­ne­siai, kai vie­na­me mies­to pre­kybos ­cent­re juos ap­su­po apie 20 skus­ta­gal­vių.

„Man su vai­ku jie lie­pė ei­ti, ta­čiau drau­gą iš kar­to per­spė­jo, kad iš­trūk­ti ne­pa­vyks. Ėmė įžei­di­nė­ti, ap­stum­dė“, – su siau­bu pri­si­me­na Kris­ti­na. La­biau­siai šio­je si­tua­ci­jo­je ją nu­ste­bi­no pre­ky­bos cent­ro ap­sau­gos dar­buo­to­jų reak­ci­ja. Jie ir gy­vai, ir per vaiz­do ka­me­ras ste­bė­jo in­ci­den­tą nuo pat pra­džių, ta­čiau tik po pus­va­lan­džio at­si­lie­pė į jos pra­šy­mus iš­kvies­ti po­li­ci­ją (pa­ti ap­sup­tyje bu­vu­si mo­te­ris pa­da­ry­ti to ne­ga­lė­jo).

Pa­si­ro­džius po­li­ci­nin­kams, skus­ta­gal­viai pa­si­ša­li­no, ža­dė­da­mi „lauk­ti už kam­po“. „Šiaip taip pri­pra­šiau po­li­ci­jos, kad mus vi­sus tris par­vež­tų na­mo. Tuo me­tu nea­be­jo­jau: be jų pa­ly­dos svei­ki na­mo ne­bū­tu­me grį­žę“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na.

San­ty­kių ne­be­suk­li­ja­vo

„Ža­la mud­vie­jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiams jau bu­vo pa­da­ry­ta. Drau­gas čia ne­si­jau­tė ge­rai. Pra­dė­jo­me daž­nai pyk­tis“, – pri­si­me­na jau­na mo­te­ris.

Paau­gi­nu­si sū­ne­lį ir ji pra­dė­jo dirb­ti, drau­gas tuo me­tu jau dir­bo di­džė­ju­mi vie­na­me nak­ti­niniame klu­be. „Ten taip pat bū­da­vo ir muš­tiynių, ir už­gau­lio­ji­mų“, – pri­si­me­na ji.

Sū­ne­liui rim­tai su­si­rgus ir ki­lus klau­si­mui, ku­riam iš tė­vų jį pri­žiū­rė­ti, dar­bo at­si­sa­kė tė­tis. „Ku­rį lai­ką dir­bau tik aš, ta­čiau sū­ne­lio svei­ka­ta dar pa­blo­gė­jo. Jis pra­šė, kad bū­čiau ša­lia. Išė­jau iš dar­bo“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na.

Po­ros san­ty­kiai ga­lu­ti­nai nu­trū­ko, ber­niu­ko tė­vui iš­vy­kus dirb­ti ir gy­ven­ti į Ang­li­ją. „San­ty­kių per at­stu­mą ne­pa­ge­rin­si, o jau drau­gui iš­vyks­tant jie bu­vo „ant ri­bos“. Gal ir kvai­la bu­vau, kad ne­va­žia­vau kar­tu, ta­čiau pa­siau­ko­jau dėl vai­ko svei­ka­tos – maž­daug me­tus sū­ne­liui rei­kė­jo ger­ti vais­tus, ku­rių Ang­li­jo­je, ka­žin, ar bū­tu­me ga­vę“, – sa­ko Kris­ti­na.

Ki­tiems griau­ti san­ty­kių ne­be­leis

Šie­met pa­va­sa­rį sū­nus su tė­vu su­si­ti­ko pir­mą kar­tą po jo iš­va­žia­vi­mo į Ang­li­ją.

Per dve­jus gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je me­tus po­rtu­ga­las pra­mo­ko lie­tu­viš­kai, ta­čiau kal­ba, ku­rią mo­ka sū­nus, už­si­mirš­ta. „Aš ver­tė­jau­ju, ta­čiau tai nė­ra tas pa­ts, kaip be­tar­piš­kas bend­ra­vi­mas“, – sa­ko Kris­ti­na. Jai vis dar sun­ku ma­žy­liui paaiš­kin­ti, ko­dėl tė­ve­lis jo neap­lan­ko daž­niau. Ber­niu­kas kas­kart in­ter­ne­tu su juo at­si­svei­kin­da­mas ver­kia.

Da­bar sa­vo san­ty­kius su sū­ne­lio tė­vu mo­te­ris va­di­na dau­giau nei drau­giš­kais, la­biau pri­me­nan­čiais bro­lio ir se­sers ry­šį. Por­tu­ga­las jo pa­var­dę ne­šio­jan­čiam sū­nui ge­ra­no­riš­kai pa­de­da ir fi­nan­siš­kai. „Įvei­kė­me ypač man skau­dų eta­pą, kai jis slė­pė tu­rįs ki­tą. Da­bar ir pa­ti tu­riu šir­dies drau­gą“, – sa­ko mo­te­ris. Lie­tu­vį?

„Taip, lie­tu­vį, ta­čiau ne­ži­nau, ar dėl to mū­sų san­ty­kiai yra leng­ves­ni. Da­bar ne­be­lei­siu griau­ti sa­vo san­ty­kių“, – tvir­tai ap­si­spren­dė jau­na mo­te­ris.

SPE­CIA­LIS­TO KO­MEN­TA­RAS

Siau­ros pa­žiū­ros skatina nea­py­kan­tą

Bu­vu­si šiau­lie­tė psi­cho­lo­gė, dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas bai­gi­nė­jan­ti Es­ta Po­well jau 12 me­tų gy­ve­na ir dir­ba Ame­ri­ko­je, Oha­jo vals­ti­jo­je, Ko­lum­bo mies­te. Jos ko­men­ta­ras – apie ra­siz­mą ir nea­py­kan­tą „ki­to­kiems":

– Ra­siz­mas tu­ri il­gą ir skau­džią is­to­ri­ją, bet iš moks­li­nės per­spek­ty­vos tai – tik so­cia­li­nis kon­cep­tas. Žmo­gaus ge­no­mo ty­ri­mai pa­tvir­ti­no, kad ir eu­ro­pie­čiai, ir af­ri­kie­čiai tu­ri 99,9 pro­cen­to tų pa­čių ge­nų.

Įdo­mus moks­li­nis fak­tas yra tas, kad vi­si esa­me ki­lę iš Af­ri­kos: mū­sų pro­tė­viai bu­vo juo­dao­džiai, tik vė­liau, žmo­nėms mig­ruo­jant į ki­tus že­my­nus ir kli­ma­ti­nes zo­nas, jų iš­vaiz­da ir odos spal­va pri­si­tai­kė prie geog­ra­fi­nių są­ly­gų.

Ma­žoms ir il­gai eng­toms ša­lims, to­kioms kaip Lie­tu­va, bū­din­gas ypač ašt­rus tau­ti­nio iden­ti­te­to jaus­mas, ku­ris daž­nai pe­rau­ga į pa­nie­ką ar nea­py­kan­tą ki­ta­tau­čiams ir ki­tų ra­sių at­sto­vams.

Ska­tin­čiau įta­kin­gus Lie­tu­vos žmo­nes pa­si­sa­ky­ti prieš nea­py­kan­tą ki­toms ra­sėms, tau­toms ir kul­tū­roms, puo­se­lė­ti bend­raž­mo­giš­kų ver­ty­bių ug­dy­mą. Jei ti­ki­mės pa­gar­bos ir to­le­ran­ci­jos sa­vo kul­tū­rai, tau­ti­nėms ver­ty­bėms, pir­miau­sia tu­rė­tu­me iš­mok­ti pa­gar­bos ki­toms kul­tū­roms.

Daž­niau­siai žmo­nės, ku­rie sklei­džia ra­sis­ti­nę nea­py­kan­tą, yra siau­rų pa­žiū­rų, ne­tu­ri pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos ar­ba tie­siog neį­si­są­mo­ni­na sa­vo pyk­čio ir nu­krei­pia jį į „ki­to­kius“.

Tai ypač bū­din­ga jau­niems, 16–28 me­tų žmo­nėms, taip pat tu­rin­tiems ma­žas pa­ja­mas. Tarp pa­sta­rų­jų daž­nai gy­vuo­ja mi­tas, kad sve­tim­ša­liai imig­ran­tai uži­ma jų dar­bo vie­tas. Ši nea­py­kan­ta suak­ty­vė­ja sun­kių iš­ban­dy­mų lai­ko­tar­piais – ka­ro, ne­pri­tek­lių lai­kais, kai žmo­nės ko­vo­ja dėl fi­zi­nio iš­li­ki­mo. Kraš­tu­ti­niais at­ve­jais ra­siz­mas ar­ba na­cio­na­liz­mas pa­si­reiš­kia kaip ge­no­ci­das, ver­go­vė ar ra­si­niai nu­si­kal­ti­mai.

Mai­šy­tos ra­sės vai­kai daž­nai pa­ti­ria at­skir­tį, pa­juo­ką, o kar­tais ir smur­tą. Jiems sun­kiau pri­tap­ti ir bal­tao­džių, ir af­roa­me­ri­kie­čių gru­pė­se. Bū­tų ge­rai, kad juos su­pan­tys suau­gu­sie­ji su­ge­bė­tų at­vi­rai kal­bė­ti apie pro­ble­mas, ku­rias vai­kai pa­ti­ria dėl sa­vo odos spal­vos.

Svar­bu vai­kui išaiš­kin­ti, kad žmo­nių ne­jaut­ru­mas, ne­pa­kan­tu­mas ir pik­ta­va­liš­ku­mas yra jų pa­čių trū­ku­mų ir ne­su­ge­bė­ji­mo bū­ti at­vi­rais ir to­le­ran­tiš­kais ženk­las.

Dvie­jų skir­tin­gų ra­sių ir kul­tū­rų tė­vų vai­kai tu­ri tur­tin­gą ge­ne­ti­nį pa­vel­dą ir daž­nai ga­li pra­nok­ti sa­vo bend­raam­žius spor­to, moks­lo ar me­no sri­ty­se.

Idea­liau­sia bū­tų, kad to­kie vai­kai su­si­ras­tų mai­šy­tos ra­sės drau­gų. Juos rei­kė­tų ska­tin­ti žiū­rė­ti fil­mus, skai­ty­ti kny­gas apie ki­tus jo li­ki­mo ar­ba į jį pa­na­šius žmo­nes, įvei­ku­sius gy­ve­ni­mo sun­ku­mus, daug pa­sie­ku­sius gy­ve­ni­me. Pa­vyz­džiui, da­bar­ti­nio JAV pre­zi­den­to Ba­ra­ko Oba­mos ma­ma – bal­tao­dė, o tė­vas – juo­dao­dis.

Jei įma­no­ma, miš­rios šei­mos su vai­kais tu­rė­tų ke­liau­ti ir pa­ma­ty­ti kul­tū­rų ir ra­sių įvai­ro­vę. Už­sie­nio kal­bų mo­ky­ma­sis ir bend­ra­vi­mas in­ter­ne­tu su ki­tų ša­lių ir kul­tū­rų at­sto­vais taip pat ga­li pa­dė­ti vai­kui su­vok­ti, kad jo odos spal­va nė­ra jo yda ar trū­ku­mas, o jo ta­pa­ty­bės da­lis.

PA­TA­RI­MAS: Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti psi­cho­lo­gė Es­ta Po­well ci­tuo­ja te­n po­pu­lia­rų pa­sa­ky­mą: „Mū­sų odos spal­va ga­li skir­tis, bet vi­sų mū­sų krau­jas – tos pa­čios rau­do­nos spal­vos.“ To­dėl gal­vo­jant apie „ki­to­kį“ žmo­gų, ji pir­miau­sia pa­ta­ria ieš­ko­ti su juo pa­na­šu­mų, o ne skir­tu­mų.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder