Pa­kei­tęs gy­ve­ni­mą, kei­čia ir ki­tų

Jo­niš­kie­tis Mar­ci­jo­nas Ur­mo­nas bu­vo vie­nas iš Lie­tu­vos žmo­nių su ne­ga­lia ap­lin­kos pri­tai­ky­mo aso­cia­ci­jos pra­di­nin­kų. 1997 me­tais įkur­ta or­ga­ni­za­ci­ja pra­dė­jo „mū­šius“ dėl nuovažų įren­gi­mo įstai­go­se, par­duo­tu­vė­se, būs­to pri­tai­ky­mo ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms.

Da­bar M. Ur­mo­nas, 25-erius me­tus sė­din­tis neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, sa­ko, kad to­kių žmo­nių gy­ve­ni­mas per po­rą de­šimt­me­čių pa­si­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai.

Te­ko at­lai­ky­ti pro­tes­tą

1991 me­tais bu­vo priim­tas In­va­li­dų in­teg­ra­ci­jos įsta­ty­mas, nu­ro­dęs, kas ir kaip tu­ri pri­tai­ky­ti ap­lin­ką neį­ga­lie­siems, 1995 me­tais – Res­pub­li­kinės sta­ty­bos nor­mos, ta­čiau dar­bai trūk­čio­jo vie­to­je.

Tuo me­tu So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Neį­ga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­to In­val­idų rei­ka­lų ta­ry­ba Mar­ci­jo­ną Ur­mo­ną pa­sky­rė koor­di­nuo­ti pa­dė­tį Šiau­lių ap­skri­ty­je.

Jam, vie­nam pir­mų­jų Lie­tu­vo­je, te­ko de­rin­ti, tik­rin­ti, pa­si­ra­šy­ti vi­sų nau­jai sta­to­mų ir re­konst­ruo­ja­mų ob­jek­tų pro­jek­tus, jis bu­vo įtrauk­tas į ob­jek­tų priė­mi­mo vals­ty­bi­nę ko­mi­si­ją.

Pra­di­nin­kams pra­min­ti ta­kus ne­bū­na leng­va.

Mar­ci­jo­nas Ur­mo­nas me­na, kad ne­tru­kus prieš jį su­ki­lo ar­chi­tek­tų, dau­giau­sia šiau­lie­čių, bend­ruo­me­nė, ne­pra­tu­si pro­jek­tuo­ti pa­sta­tų su pri­tai­ky­mu neį­ga­lie­siems.

Dau­ge­lis jų tie­siog at­sto­va­vo už­sa­ko­vų, ne­no­rin­čių pa­pil­do­mai iš­leis­ti lė­šų, in­te­re­sams. Ar­chi­tek­tai per tuo­me­tį ap­skri­ties vir­ši­nin­ką A. Gir­nių krei­pė­sį į Neį­ga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­tą, rei­ka­lau­da­mi M. Ur­mo­ną pa­keis­ti, ką čia toks „iš pro­vin­ci­jos“ va­do­vaus.

Ta­čiau ga­vo nu­si­vil­ti, nes jiems at­sa­ky­ta, kad to­kios kom­pe­ten­ci­jos as­mens ap­skri­ty­je dau­giau nė­ra.

Mar­ci­jo­nas Ur­mo­nas 1992 me­tais dėl ap­lin­kos pri­tai­ky­mo neį­ga­lie­siems sta­ža­vo­si Mi­či­ga­no uni­ver­si­te­te (JAV), kur jį pa­kvie­tė Jo­niš­kio ra­jo­ne ap­si­lan­kęs neį­ga­lių­jų rea­bi­li­ta­ci­jos Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas D. Vo­rin­gas.

1997 me­tais bu­vo įkur­ta Lie­tu­vos žmo­nių su ne­ga­lia ap­lin­kos pri­tai­ky­mo aso­cia­ci­ja, ku­rios sky­riui Šiau­lių ap­skri­ty­je ėmė va­do­vau­ti M. Ur­mo­nas.

Briu­se­ly­je – kaip ir Lie­tu­vo­je

– Ko­kia lau­kė pa­dė­tis, su ko­kiais ste­reo­ti­pais te­ko ko­vo­ti?

– Bu­vo ap­gai­lė­ti­na si­tua­ci­ja. No­riu – pri­tai­kau pa­sta­tą neį­ga­lie­siems, no­riu – ne. Dau­ge­liui kil­da­vo klau­si­mų, o kam to rei­kia? Neį­ga­lūs žmo­nės at­ro­dė ne­ma­to­mi, ypač sė­din­tys ve­ži­mė­liuo­se.

Prieš tre­jus me­tus te­ko lan­ky­tis Kry­me. Ten į ma­ne, rie­dan­tį ve­ži­mė­liu gat­vė­mis (M. Ur­mo­nas su ve­ži­mė­liu ju­da nuo 1988 me­tų – aut. pa­st.), žiū­rė­jo kaip atei­vį. Kai no­rė­jau lai­vu plauk­ti į jū­rą ir pri­va­žia­vau prie kran­ti­nės, dar­buo­to­jai ran­ko­mis pra­dė­jo mo­suo­ti: ne­ga­li­ma, kur čia su ra­te­liais. Pas mus jo­kių pro­ble­mų ne­kil­tų, jei ki­taip neį­ma­no­ma, žmo­nės ant ran­kų įneš­tų į lai­vą. Sup­ra­tau di­džiu­lį skir­tu­mą, pa­ma­čiau, kur mes nuė­jo­me.

–Tačiau ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tys as­me­nys ir da­bar Lie­tu­vo­je ne į vi­sas įstai­gas ga­li pa­kliū­ti.

– Daug ką dik­tuo­ja ap­lin­ky­bės. Leng­va pri­tai­ky­ti nau­jai sta­to­mą pa­sta­tą, kur kas su­dė­tin­giau re­konst­ruo­ti. Kar­tais žmo­gus at­ne­ša do­ku­men­tus, ku­riuo­se ma­to­me, kad praei­na van­den­tie­kio tink­lai, elekt­ros ka­be­liai, jų ne­ga­li­ma už­sta­ty­ti. Tad ten­ka ko­re­guo­ti pro­jek­tą dėl nuovažos.

Ar­ba – ki­tas at­ve­jis. Žmo­gus Ak­me­nė­je už 6000 li­tų nu­si­pir­ko 13 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to vie­no kam­ba­rio bu­tą ir no­ri at­si­da­ry­ti lom­bar­dą. Neį­ga­lių­jų įva­žia­vi­mo ta­kui įreng­ti nė­ra vie­tos, o kel­tu­vas kai­nuo­tų dau­giau kaip 30 tūks­tan­čių li­tų. Jei­gu griež­tai jo rei­ka­lau­si­me, žmo­gus ne­ga­lės at­si­da­ry­ti įmo­nės, žlug­dy­si­me smul­kų­jį vers­lą. To­dėl pa­siū­liau ki­tus va­rian­tus: pa­si­da­ry­ti iš­ka­bą su te­le­fo­nais, ku­riais klien­tas ve­ži­mė­ly­je ga­lė­tų iš­si­kvies­ti par­da­vė­ją, ar­ba įreng­ti prie lom­bar­do du­rų skam­bu­tį.

Šie­met neį­ga­lių­jų or­ga­ni­za­ci­jų, de­par­ta­men­to at­sto­vai su Ap­lin­kos mi­nist­ru Va­len­ti­nu Ma­zu­ro­niu kal­bė­jo­me, kad rei­kė­tų to­bu­lin­ti sta­ty­bos nor­mas, ka­te­go­ri­zuo­ti įstai­gas pa­gal svar­bą. Pa­vyz­džiui, bū­ti­na li­go­ni­nė­se įreng­ti nuovažas, o, tar­kim, ko­kiai lan­gų fir­mai pa­kak­tų skam­bu­čio.

Ge­ri da­ly­kai ta­po kas­die­ny­be

– Žmo­nės vis­ką ly­gi­na su Va­ka­rų Eu­ro­pa?

– Žmo­nės mėgs­ta sa­ky­ti, kad ten vis­kas ki­taip. Kar­tu su žmo­nių su ne­ga­lia or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­ve, taip pat sė­din­čia ve­ži­mė­ly­je, lan­kė­mės Briu­se­ly­je. Ra­do­me ir ten neį­vei­kia­mų sta­čių nuovažų, ir es­ka­la­to­riu­mi įsi­ki­bus į tu­rėk­lus te­ko kil­ti. Šis vi­du­ry ke­lio už­stri­go, ge­rai, kad ki­ti pa­dė­jo, už­ne­šė ran­ko­mis.

O mi­nė­tai ko­le­gei va­žiuo­jant nuo ša­li­gat­vio ve­ži­mė­lio ra­tas įsmu­ko į van­de­niui nu­te­kė­ti skir­tą grio­ve­lį, ir ji ap­vir­to.

Mums dau­ge­lis ge­rų da­ly­kų ta­po kas­die­ny­be, to­dėl jų ne­be­pas­te­bi­me.

– Iš pra­džių aso­cia­ci­ja rū­pi­no­si sta­ty­bos ob­jek­tų prie­žiū­ra, vė­liau pri­si­dė­jo ir būs­to pri­tai­ky­mas žmo­nėms su ne­ga­lia. Kaip ir kiek žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bė pa­ge­rė­jo per tuos me­tus?

– Daug žmo­nių su ne­ga­lia gy­ve­no būs­tuo­se be pa­to­gu­mų ar­ba bu­vo įka­lin­ti tarp ke­tu­rių sie­nų, nes ne­ga­lė­da­vo iš ant­ro aukš­to ar dar aukš­čiau esan­čio bu­to nu­si­leis­ti že­myn. Jiems pra­dė­jo­me sta­ty­ti kel­tu­vus, įreng­ti spe­cia­lius tua­le­tus ir du­šus.

Kiek būs­tų per me­tus pri­tai­ky­da­vo­me, pri­klau­sy­da­vo nuo kiek­vie­no ra­jo­no va­do­vų. Kiek jie skir­da­vo (Sa­vi­val­dy­bės tu­rė­jo fi­nan­suo­ti pu­sę su­mos – aut. pa­st.), tiek pri­si­dė­da­vo Neį­ga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­tas. Da­bar jau De­par­ta­men­te lė­šų ge­ro­kai ma­žiau, tad pri­tai­ko­mų būs­tų skai­čius ir­gi su­ma­žė­jo.

Jo­niš­kio ra­jo­ne ke­le­rius me­tus iki 1998-ųjų tik vien­kar­ti­nėms pa­šal­poms skir­da­vo­me iki 200 tūks­tan­čių li­tų, o šie­met be­skir­ta 36 tūks­tan­čiai li­tų.

Nuo 2007 me­tų būs­to pri­tai­ky­mo ko­mi­si­jos vei­kia at­ski­rai sa­vi­val­dy­bė­se. Aš da­ly­vau­ju tri­jų ra­jo­nų – Šiau­lių, Jo­niš­kio ir Kel­mės – ko­mi­si­jo­se. Per tą lai­ką Šiau­lių mies­te pri­tai­ky­ti 44, šie­met – bus pri­tai­ky­ti 7 būs­tai, Kel­mės ra­jo­ne ati­tin­ka­mai – 14 ir 1, Jo­niš­kio ra­jo­ne – 24 ir 1 būs­tai.

Ma­to ir pro­ble­mų

– Daug me­tų dirb­da­mas šio­je sis­te­mo­je tur­būt ma­to­te pro­ble­mų, tu­ri­te min­čių, kaip pa­dė­tį pa­ge­rin­ti?

– Pas­te­bė­jau, kad vi­suo­me­nė pa­si­kei­tė. Į vis­ką žiū­ri­ma per nau­din­gu­mo pri­zmę, to­dėl pa­si­tai­ko pikt­nau­džia­vi­mo at­ve­jų. Ima ir pa­rei­ka­lau­ja šei­ma pri­tai­ky­ti būs­tą neį­ga­lia­jam, nes kar­tu gy­ve­na gar­baus am­žiaus mo­ti­na ar tė­vas, ku­ris sun­kai ju­da. Nors vai­kai pa­kan­ka­mi už­dir­ba, tu­ri lė­šų ir jiems de­rė­tų pa­si­rū­pin­ti tė­vais, vals­ty­bės lė­šo­mis pa­si­ge­ri­na sa­vo bui­tį.

Ar­ba ki­tas at­ve­jis: Meš­kui­čiuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) jau­nai mo­te­riai su ne­ga­lia įren­gė­me prie na­mo nuovažą, tua­le­tą su du­šu, o po ke­lių mė­ne­sių ji mi­rė.

Ta­da pra­de­di gal­vo­ti: ge­rai bū­tų tu­rė­ti Sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nį būs­tą, pri­tai­ky­tą žmo­nėms su ju­dė­ji­mo ne­ga­lia. Jei nuo­mi­nin­kas mir­tų, į to­kį būs­tą ga­lė­tų kel­tis ki­tas to­kią pat ne­ga­lią tu­rin­ti as­muo. O kai na­mas pri­va­tus, grei­čiau­siai ki­tas neį­ga­lus žmo­gus pa­to­gu­mais ne­pa­si­nau­dos.

– Nuo 2003 me­tų va­do­vau­ja­te Jo­niš­kio so­cia­li­nių pa­slau­gų ir užim­tu­mo cent­rui, ku­ris šie­met įsi­kė­lė į re­no­vuo­tas pa­tal­pas, ple­čia­te pa­slau­gų neį­ga­liems žmo­nėms spekt­rą. Va­di­na­si, po­rei­kiai au­ga?

– Jo­niš­kis, kaip dau­ge­lis pro­vin­ci­jos ra­jo­nų, spar­čiai se­nė­ja, o se­nė­jan­čio­je vi­suo­me­nė­je to­kių pa­slau­gų rei­kės vis dau­giau. Šiuo me­tu vien lan­ko­mo­sios pre­žiū­ros dar­buo­to­jai pri­žiū­ri 168 as­me­nis.

Tei­kia­me die­nos užim­tu­mo pa­slau­gas, cent­ro lan­ky­to­jai ne­mo­ka­mai ga­li iš­si­skalb­ti, iš­si­mau­dy­ti po du­šu.

Mū­sų spe­cia­lis­tai dir­ba su so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­mis, tu­ri­me Kri­zių cent­rą ir nak­vy­nės na­mus, ap­rū­pi­na­me spe­cia­liuo­ju trans­por­tu, kom­pen­sa­ci­ne tech­ni­ka, tu­ri­me ki­ne­zi­te­ra­peu­tą.

Gal­vo­ja­me apie trum­pa­lai­kės glo­bos pa­slau­gas. Žmo­nės, ku­rie pri­žiū­ri neį­ga­liuo­sius, ga­lė­tų juos čia pa­lik­ti ke­le­tui die­nų ar sa­vai­čių, jei­gu pa­tiems tek­tų at­si­gul­ti į li­go­ni­nę ar kaž­kur iš­va­žiuo­ti.

Tu­ri­ma min­čių ir dėl Ža­ga­rės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro vai­kų glo­bos na­mų. Už­tek­tų įkur­ti 4–5 šei­my­nas, ku­rios vai­kus paim­tų glo­bo­ti, ir tų na­mų ne­be­reik­tų. Iš­lai­ky­mas kai­nuo­tų ge­ro­kai ma­žiau, o ir glo­bė­jai jiems ga­lė­tų dau­giau skir­ti dė­me­sio ne­gu vai­kų na­mų dar­buo­to­jai. Ma­no nuo­mo­ne, glo­bos na­muo­se ga­lė­tų ap­si­gy­ven­ti se­ne­liai. Se­nų žmo­nių dau­gė­ja, o jiems kaž­kur ke­liau­ti iš na­mų į ki­tą ra­jo­no vie­to­vę – di­de­lė trau­ma.

25-eri me­tai ve­ži­mė­ly­je

– 1977-ai­siais pa­ty­rė­te ava­ri­ją. Po de­šim­ties me­tų ne­pa­vy­kus stu­bu­ro dis­ko iš­var­žos ope­ra­ci­jai, pa­čiam te­ko at­si­sės­ti į neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį. Kas bu­vo sun­kiau­sia, kaip ne­pa­lū­žo­te?

– Iš li­go­ni­nės grį­žau į bu­tą penk­ta­me aukš­te. Ne­bu­vo nei rea­bi­li­ta­ci­nių cent­rų, nei pri­tai­ky­tos bui­ties. Į gal­vą lin­do ne­ge­ros min­tys, bet teig­da­vau sau, kad ak­lie­ji vi­są lai­ką gy­ve­na tam­so­je, o aš ma­tau, tu­riu ran­kas, ga­liu ju­dė­ti.

Ne­to­li na­mų bu­vo mui­ti­nė, Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas. Pas­kam­bin­da­vau vy­rams, jie atei­da­vo ma­nęs iš­neš­ti, po ku­rio lai­ko vėl įneš­da­vo. Taip pra­gy­ve­nau apie ket­ve­rius me­tus.

In­va­li­du­mo pen­si­ja bu­vo men­ka. Tad ėmiau ver­ti ka­ro­liu­kus. Pas­kui ra­jo­no Že­mės ūkio val­dy­bo­je dir­bęs sau­gu­mo tech­ni­kos in­ži­nie­rius Juo­zas Gal­kus pa­siū­lė spaus­din­ti sau­gu­mo tech­ni­kos inst­ruk­ci­jas ko­lū­kiams bei įmo­nėms.

Bai­giau eko­no­mi­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Dės­ty­to­jai pa­lai­kė, ska­ti­no, atei­da­vo eg­za­mi­nuo­ti ma­ne sė­din­tį au­to­mo­bi­ly­je. Net dip­lo­mi­nį dar­bą taip ap­si­gy­niau.

Esu dė­kin­gas Jo­niš­kio li­go­ni­nės vy­riau­sia­jam gy­dy­to­jui Ed­mun­dui Bal­ta­kiui, ku­ris 1995-ai­siais priė­mė dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę – eko­no­mis­tu, pri­tai­kė dar­bo vie­tą.