Nauji metai neatnešė pokyčių – po tragedijos Kražiuose, tragedija Saviečių kaime, peiliu ginkluoto girtuoklio siautėjimas Ventos kaime. Kas vyksta su visuomene, valstybe? Psichiatras-psichoterapeutas Eugenijus LAURINAITIS didžiąja tragedija vadina tai, jog politikai „savo galvose kaimą jau yra nurašę“. Pranciškonas Ramūnas MIZGIRIS pasigenda ekologijos žmogaus širdyje. Seniūnė Vitalija DOBROVOLSKIENĖ žino: patys girtuokliai nepasikeis, valdžia turi imtis sprendimų. Regina ZABIELIENĖ, globojanti nuo smurto bėgančias moteris, klausia – ar po dešimties metų galėsime išeiti į gatvę?
Politikai kaimą jau yra nurašę
Eugenijus LAURINAITIS, docentas, medicinos mokslų daktaras, psichiatras-psichoterapeutas, yra įsitikinęs, kad būtina atkurti ryšius tarp žmonių ir mieste, ir kaime. Pinigais grindžiamas gyvenimas ateities neturi.
– Po baisių tragedijų visuomenėje jaučiamas pasimetimas: kokios šių tragedijų priežastys? Ar tik alkoholis?
– Alkoholis yra pasekmė. Priežastys yra mūsų visuomenės socialinio tinklo suardymas.
Socialinis tinklas – tai mūsų ryšiai, paremti buvimo kartu, bendruomenės jausmo, suvokimo, kad mes visi gyvename kartu ir esame vienas su kitu susiję.
Tas susiejimas anksčiau mūsų kaime buvo akivaizdus ir aiškiai jaučiamas. Kaimas veikė kiekvieno savo nario elgesį, reiškėsi per siekį padaryti taip, kad visi galėtų sugyventi tarpusavyje.
Tai buvo suardyta sovietmečiu. Tai labai gerai aprašė Romualdas Granauskas „Gyvenime po klevu“.
Problema, kad, atgavus nepriklausomybę, daugiausia galvojome tik apie pinigus, gerovę, apie savo ekonominio lygio pakėlimą. Bet visai negalvojome apie visų visuomenės grupių, sluoksnių tolygų kėlimą į tam tikrą išgyvenimo ir pragyvenimo lygį. Todėl Lietuvos kaimas liko pamirštas.
– Kaimai baigia ištuštėti, žmonės traukia į miestus, gal todėl verta kalbėti apie miesto kultūrą, miesto žmonių ryšius?
– Miesto kultūra yra žmonių, atvažiavusių iš kaimo, kultūra. Iki karo buvusi miesto kultūra dar nesusiformavo. Tam reikia kelių kartų. Dabartinis jaunimas gyvena miestuose jau visiškai kitaip, nei jų tėvai ar seneliai įpratę.
Labai didelė dalis savireguliacijos mechanizmo, egzistuojančio miestuose, buvo nesusiformavusi arba sugriauta. Užtenka pažiūrėti į tai, kiek mūsų miestai kentėjo nuo karų, okupacijų, priespaudų. Juk miestai nukentėjo gerokai daugiau negu kaimai. Kaimai gyveno savo gana uždarą gyvenimą ir jiems nereikėjo labai daug bendrauti su įvairiausiomis įstaigomis, kurios skleidė savo vertybes.
Žiauriausias periodas buvo pokaris su stribų–partizanų priešprieša, labai žiauriu gyventojų pasimetimu, jie bandė išgyventi, kas buvo mūsų kaimo per šimtmečius išsiugdyta psichologija. Tas išgyvenimas negalėjo būti be kainos. Ją teko užmokėti.
Labai gražiai apie tai rašo Virginija Būdienė, kad reikia kurti kaimo gyvenimo centrą.
– Kas tas centras galėtų būti?
– Klausimas labai nelengvas. Anksčiau – mokyklos.
– Rajonuose mokyklos yra uždarinėjamos.
– Mąstoma ir planuojama remiantis tiktai finansiniais aspektais, užmirštant tai, kad žmonės kaime aplink kažką turi burtis.
Yra tokių kaimų, mažų miestelių, kur atsiranda vienas kitas turtingesnis žmogus, kuris buria aplink savo namus, sodybą, bandoma atstatyti dvarelį – visos bendruomenės kultūrinį gyvenimą. Būtent – kultūrinį. Tai gali būti paremta ir etnografiniais dalykais, ir meniniais ar ūkiniais projektais, kurie burtų žmones ir atkurtų bendrumo jausmą.
Atkūrus bendruomenės jausmą, atsiranda ir savireguliacijos mechanizmai, sugebėjimas bendraujant matyti vienas kitą žymiai arčiau, daryti įtaką vienas kitam. Būtent šitų dalykų šiuo metu trūksta.
Iš socialinių darbuotojų pasisakymų suprantu, kad jų pagalba šeimoms – momentinis apsilankymas. Bendruomenėje visi nariai – kaimynai – mato vienas kitą. Todėl, pavyzdžiui, dėl Saviečių tragedijos socialinių darbuotojų ir kaimynų pasakojimai skiriasi kaip diena nuo nakties.
Mes prie kiekvienos nesėkmingos šeimos nepastatysime socialinio darbuotojo ar policininko. Reikia atkurti tos bendruomenės žmonių gyvenimo ir sugyvenimo pagrindą. Iš viršaus, iš šono komisijomis, prikurtomis Vilniuje arba Kaune, mes nieko nepadarysime. Tai turi vykti ant tos žemės, tų žmonių pastangomis ir veiksmais, kurie gyvena šalia.
Kalbėti reikia apie kaimo atgimimo programą ne tiek finansinėmis priemonėmis. Net ir Europos Sąjungos pinigai, mokami mūsų žemdirbiams, labai neretai skatina palikti žemę dirvonuoti ir už tai gauti pinigus.
– Yra pasisakančių prieš pašalpų mokėjimo sistemą, kaip vedančią žmones į išsigimimą. Ar sutinkate?
– Kai valstybė duoda pinigų šeimoms už vaikus, tiesiog už tai, kad jie gimė, yra visiškai praleidžiamas momentas – o kaip jie toliau gyvens, kaip tie pinigai bus panaudojami, koks tų vaikų likimas, kaip jie augs?
Manau, kad tiems dalykams sutvarkyti reikia ilgalaikių programų, kurios būtų skirtos ne ketveriems metams, kas yra mūsų politikų gyvenimo ciklas tarp rinkimų. Turėtų galvoti apie per kartas einančių priemonių kūrimą, kurios visiškai nebedomina politikų.
Politikai, ko gero, savo galvose kaimą jau yra nurašę. O tai ir yra didžioji tragedija.
– Ar įmanoma mieste atstatyti ryšius tarp žmonių?
– Miestas yra betoninės džiunglės. Ką mes darysime su susvetimėjimo džiunglėmis? Labai sunkus klausimas, bet jį išspręs ne valdžios institucijos, o patys žmonės.
Mieste yra labai daug užsidarymo savo šeimos viduje, už savo buto durų. Kaip atidaryti duris ir pasisveikinti su kaimynu – nelengvas, bet įmanomas klausimas: reikia pirmam pasisveikinti su savo kaimynu.
Negalima nuleisti rankų
Ramūnas MIZGIRIS, OFM, Kryžių kalno pranciškonų vienuolyno gvardijonas, kunigas:
– Kiekviena nelaimė yra individuali ir neturi vienos priežasties. Visame pasaulyje pasitaiko įvairių dalykų. Kiek girdime apie iššaudytus žmones Amerikos mokyklose?
Tačiau visų nelaimių priežastys yra žmogaus širdyje. Kada pats žmogus neveda dvasinės kovos su savo troškimais ir blogomis mintimis, tai virsta veiksmais. Būtent žmogaus širdyje reikia ekologijos, švaros.
Yra daug aplinkybių, kurių mes nežinome. Nežinome, kaip į tragediją pakliuvęs žmogus augo, kokia buvo jo vaikystė, kokie tėvai, aplinka. Po jokios tragedijos negalime nuleisti rankų ir pasiduoti nevilčiai.
– Ką jūs darytumėte, jeigu gyventumėte ne vienuolyne, o kaimo daugiabutyje, šalia vargingos šeimos, kurios vaikeliai murzini, skriaudžiami, knygos rankoje neturėję, tėvai maldos nė karto gyvenime nesukalbėję?
– Kalbėčiausi su ta šeima. Ji turi jausti, kad ja domimasi, kad ji ne viena su savo skurdu.
Jeigu matyčiau, kad situacija tik blogėja, kviesčiau atsakingas valstybės institucijas. Nereikia, negalima laukti, kad ta kančia, galinti virsti tragedija, toliau tęstųsi.
Doros šeimos, dori žmonės turi bendromis jėgomis pagelbėti tokioms vargstančioms šeimoms gyventi: kalbėtis, dalintis, patarti.
Kol kas gajus drovumas, individualumas, kai Lietuvoje žmonės gyvena užsidarę savyje, savo kambaryje, neįpratę rūpintis ne savo šeima ar ne savo gimine. Žmonės turėtų priimti iššūkį – matyti šalia esantį ir atsigręžti į dvasingumą.
– Po tragedijos Kražiuose, Saviečiuose pasigirdo aktyvių raginimų įvesti Lietuvoje mirties bausmę. Ar bažnyčia tam pritartų?
– Ar reikia būti budeliais budeliams?
Bažnyčia ir aš asmeniškai nepalaikome mirties bausmės įvedimo nei Lietuvoje, nei kitose pasaulio šalyse. Blogį reikia nugalėti gerumu.
Naikinti žmogų, kuris sunaikino kitą, nėra išeitis nei prieš Dievą, nei prieš žmones.
Alkoholizmo negalima toleruoti
Vitalija DOBROVOLSKIENĖ, Pakruojo rajono Žeimelio seniūnė:
– Žeimelio seniūnija į Naujuosius metus atėjo su šešiolika rizikos šeimų ir viena socialine darbuotoja. Manau, kad darbuotojų skaičius neišspręs pagrindinės tokių nelaimių priežasties ir problemos – alkoholizmo.
Su alkoholizmu turi kovoti visi, kas tik gali – kaimynai, šeimos nariai, giminės, valdžios žmonės ir darbuotojai. Pamato girtą – kviesti policiją, išsiblaivius – kalbėti su geriančiu žmogumi, spausti visa gimine, ir kaimynai neturi tylėti. Nė vienas negali būti abejingas, kai mato alkoholiką.
Yra žmogus seniūnijoje, kuris ne tik geria, bet ir girtas be teisių važinėja. Kaip jį sutramdysi, jeigu nepadės šalia gyvenantys žmonės?
Po to, kai išmokamos pašalpos, seniūnijos darbuotojai keturias dienas neišlipa iš automobilio: važinėjame po šeimas, šiek tiek aptramdome. Per kelias dienas pašalpas prageria ir laukia kitų.
Matome ir linkusių smurtauti žmonių, tramdome, kaip galime. Bet nėra jokios garantijos, kad vėl kur nors neatsitiks nelaimė, nes alkoholis yra labai lengvai prieinamas.
Patys girtaujantys nepasikeis, valdžiai reikia priimti tam tikrų sprendimų.
Kaimuose reikia kurti darbo vietas. Kaip? Norintiems ir galintiems sukurti darbo vietų kaime, valdžia turi taikyti lengvatas, visaip skatinti šiuos žmones.
Lietuvoje būtina riboti alkoholio pardavimą. Norvegijoje pas sūnų vasarą svečiavausi ir mačiau, kad alkoholis ten pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse ir tik labai trumpą laiką per dieną. Kodėl taip nepadarius ir Lietuvoje?
Bėga nuo smurto ir alkoholizmo
Regina ZABIELIENĖ, Šiaulių viešosios įstaigos „Motinos Teresės šeimų namai“ direktorė:
– „Motinos Teresės šeimų namai“ teikia laikiną priežiūrą ir pastogę motinoms su vaikais. Kol kas mes dar niekur nesireklamavome, bet jau 18 motinų su vaikais buvome priglaudusios. Ir dabar devyni iš dešimties kambarėlių yra apgyvendinti.
Pagrindinė priežastis, kodėl moterys turi glaustis mūsų namuose, yra smurtas šeimoje dėl alkoholizmo. Parduotuvėse matomiausioje vietoje atskiras skyrius – šimtams alkoholio rūšių. Ar ne laikas būtų to atsisakyti?
Matau moterų, laikinai gyvenančių pas mus, labai didelę socialinių įgūdžių stoką. Vadinasi, jos taip pat užaugo netvirtose šeimose, galbūt matė tai, ką dabar reikia išgyventi pačioms.
Atrodytų smulkmena, bet Lietuvoje reikia apriboti ne tik alkoholį, bet ir riboti kai kurias televizijos laidas. Tokių nuskriaustų šeimų vienintelis langas į pasaulį ir kultūrą yra televizorius. O ką tos vargšės ir jų girti vyrai mato? Smurtą, tokius pat varguolius, kalbinamus lyg didžiausias žvaigždes, demonstruojant jų gyvenimą, jų santykius. Ko tos nuskriaustos motinos gali išmokti iš televizoriaus?
Labai baisu, kad ir vaikai nelabai turi pasirinkimo. Vaikai, pasodinti prie kompiuterių, žaidžia tokius žaidimus: herojus sėda į automobilį ir dideliu greičiu lekia, kol pamato kokį žmogų, tada jį arba užmuša, arba nušauna ir toliau lekia iki kito žudymo. Kokie vaikai išaugs? Ar po dešimties metų galėsime iš viso išeiti į gatvę?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą