Prostitutės dienoraštis: blondinė, pamėgusi dažytis ryžai...

Pirmieji nusivylimai

Ninos gyslomis teka ukrainietės kraujas, pagal tėvą – žemaičio. Iš mamos paveldėjo dailią figūrą, švelnų balsą, malonias manieras, svajingumą, apsukrumą, iš tėvo – žingeidumą, nepriklausomą charakterį. Vienturtė liekna blondinė žalsvomis akimis besimokydama gimnazijoje vaidino dramos ratelyje, šoko, lankė badmintono treniruotes. Sekėsi jai ir mokslas, ypač gabi ji buvo kalboms - rusų, anglų. Klasės auklėtoja jai žadėjo puikią ateitį.

Tiesa, pagyvenusi moteris kartą pridūrė, jog Nina savo grožio neryškintų šiuolaikiškais apdarais, mėgstamais paauglių mergaičių. Auklėtoja sakė, kad tą spėsianti padaryti būdama bent studente, panele. Kadangi dešimtokė Nina nebuvo vėjavaikė, be to, padoriai auklėjama namuose, mylima tėvų, todėl į suaugusiųjų patarimus žiūrėjo rimtai. Iš daugelio gimnazisčių ji išsiskyrė kur kas platesnėmis žiniomis, perskaityta Vakarų literatūros klasika.

Nina "panaršydavo" ir internetą, tačiau ją labiau traukė knygos. Skaityti mėgo ir jos motina, šeimininkavusi namuose, o tėvas, savivaldybės statybos skyriaus vedėjas laisvalaikį atiduodavo renkamai pašto ženklų kolekcijai, taip pat buvo lietuviško krepšinio aistruolis, vietos senjorų komandos narys. Nors jis dažniau sėdėdavo ant atsarginių žaidėjų suolelio nei pabūdavo aikštelėje, dėl to nesijaudino. Nina bandė tėvą užkrėsti badmintonu – nepavyko. Anot jo, badmintonas labai poniškas, nors plazdėjimo užtenka. Tėvui atrodė, kad mergaitėms ši sporto šaka tinka, berniukams – nelabai, geriau kolektyviškesni žaidimai -  krepšinis, futbolas.

Mokykloje Nina teturėjo vos porą draugių, studijuodama Vilniuje – draugą. Jos bendraamžės laikė Niną pasipūtėle, nors ji tokia nebuvo. Ninos gilesnis, filosofinis gyvenimo suvokimas kliuvo bendramokslėms, kliudė ją suprasti. Nina svajojo apie savo gyvenimo princą, būsimą mokytojos darbą, daugelis merginų žvalgėsi patrauklaus boso, turtingo verslininko, bet dėl tokio jaunikio savo skaistybės nesaugojo, stengėsi dienužes leisti linksmai, kompanijose su vienadieniais kavalieriais. Pastarieji ieškojo to paties. Nina retai dalyvaudavo paūžavimuose.

Tokie vakarėliai jai būdavo nemalonūs dėl vulgarokų "kibintojų". Sykį dėl jos susipešė trys vaikinai. Garbintojai santykius aiškinosi kavinės kiemelyje. Merginos puolė laukan žiūrėti, o Nina spruko į netoliese esantį bendrabutį. Vėliau draugės kaltino ją viliokliškai dirsčiojus į vaikinus, kurie dėl jos dėmesio ir susimušė. Nina kaltininkėms atsikirto į visus žiūrėjusi vienodai, be jokio išskaičiavimo kažkurį suvilioti. Šios tuo nepatikėjo, žvelgė į Niną įtariai, tyliai pavydėdamos jai grožio, bernų dėmesio.

Studijų dienos Ninai paliko dvejopą įspūdį: vienos – įdomios, kitos – neįtikinamai banalios dėl studentų seklių dvasinių troškimų, kuriuos nesunkiai nustelbdavo ateities siekis - praturtėti.

Anglų kalbos mokytojos darbas rajono centre Niną nuvylė. Stebino mokinių savivalė, nepagarba pedagogui, prasta tvarka, auklėtinių nedrausmingumas. Nemažai kolegų į tai žiūrėjo atlaidžiai, prisipažindami, jog dėl to savo sveikatos negadins, prieš švietimo sistemos traukinį, riedantį galas žino kur, nepuls. Kai kurie išsisukinėjo, postringavo apie pasikeitusius laikus, atnešusius permainas. Prieš jas, esą, tik seniai, nesuprantantys naujų vėjų. Bet ir Nina nesuprato, kodėl mokinys gali nebaudžiamas praleisti pamokas, nesimokyti, ignoruoti mokytojo pastabas. Po metų Nina metė mokytojo darbą ir tapo grožio salono kirpėja.

Proto ir grožio kaina – atstumtoji...

Kirpėjos specialybės Nina išmoko dar būdama vienuoliktoke. Gimnazijos direktorė mergaitėms pasiūlė lankyti siuvėjų arba kirpėjų vienerių metų kursus, berniukams – stalystės pradmenų. Mokymo išlaidas 80 procentų dengė verslo paslaugų mokykla, pagal projektą laimėjusi ES paramos fondo pinigus. Dabar Ninos pasirinkimas pravertė: įsidarbino vyrų kirpėja. Kad gautų tą vietą dalyvavo atrankos konkurse.

Apkirpusi du klientus Nina pelnė grožio salono administratorės pagyrimą. Pirmam pailgo, sauso veido vidutinio amžiaus klientui ji pasiūlė šukuoti plaukus ne aukštyn, o ant šono. Trumpa šukuosena su sklastymu vyriškiui patiko ir tiko. Ir antras klientas neprieštaravo Ninos patarimui keisti šukuoseną, nes gražuolė mergina greitai veidrodyje įrodė, kad jos parinktas kirpimas labiau dera nei ankstesnis. Konkursantę stebėjusi keturiasdešimtmetė administratorė ponia Vanda buvo nustebinta Ninos darbu bei mokėjimu neįkyriai bendrauti, parinkti klientui šukuoseną pagal jo galvos formos tipą. Pastarasis Ninos sugebėjimas ypač pradžiugino reiklią administratorę.

Darbas vyrų kirpykloje beveik patiko ir Ninai. Jos pirmoji pažintis su kolegėmis Elvyra, Inga, Audrone buvo nuoširdi. Naujokė pavaišino senbūves tortu, likeriu, kava. Vaišių užteko beveik savaitei. Daugiausiai apie save tarškėjo apkūnoka, rudaakė Inga, turinti sugyventinį uždarbiaujantį Londone. Ją draugės pravardžiavo „marmeladine“. Inga nepyko. Aukštesnė, prakauli Audronė mėgo paniurzgėti, bendrysčių neieškojo, gyveno motinos bute. Jos tėvas žuvo automobilio avarijoje, brolis studijavo teisę Vilniaus universitete.

Vyriausia, trisdešimtmetė Elvyra, buvo išsiskyrusi, augino dukrą, kuri privačioje kolegijoje mokėsi raštvedybos ir buhalterijos. Apie pusmetį jos palankiai žiūrėjo į gabią naujokę, bet pamažėle bičiuliški santykiai ėmė vėsti. Dėl to kalti buvo klientai, ilgainiui pradėję taikyti atsisėsti prie Ninos staliuko palei langą. Jai ir dosniau kišenpinigius seikėdavo. Elvyra, Inga, Audronė netruko tai pastebėti. Vyrams Nina vis labiau krito į akį, ir labiau patiko, kaip juos apkerpa. Naujokės klientų ratas plėtėsi, jos kolegių – siaurėjo. Ninos drauges erzino ir jos mokėjimas palaikyti pokalbį įvairiausiomis temomis. Šnairi kolegių žvilgsniai, pastabėlės Niną užgaudavo. Ji neatsikirsdavo, bandė gražiuoju ieškoti sutarimo, deja, taika būdavo trumpalaikė – viršų įgavo kolegių pavydas, piktumai. Vieną pavakarę, kai kirpykla ištuštėjo, Audronė tiesiai rėžė Ninai: „Išeik ir negrįžk!”.

Kai po mėnesio tą patį pakartojo Elvyra ir Inga, o Audronė spigino neapykantos pilnu žvilgsniu, Nina pasiprašė atleidžiama iš darbo. Poniai Vandai, bandžiusiai ją perkalbėti, tikrosios priežasties nenurodė. Žinoma, galėjo skųstis, toliau dirbti, nes administratorė būtų ją palaikiusi, tačiau Nina nenorėjo kovoti, leisti dienas įtemptoje atmosferoje.

Ji parvažiavo pas tėvus.

Palangiškės dovana – perleistas meilužis

Gimtajame mieste Nina parašė skelbimus į kelis vietos laikraščius, kad gali mokyti anglų kalbos, dirbti aukle. Netrukus sulaukė pasiūlymų telefonu. Pasirinko mokyti anglų kalbos pasiturinčio verslininko šeimos dvylikamečius dvynukus, broliukus Deivydą ir Dovydą. Per dieną su berniukais triūsdavo skirtingu laiku po dvi valandas. Savaitgaliais – laisva. Alga palyginti buvo nebloga: 1200 litų per mėnesį, jei berniukai darys pažangą. Nina mokėjo juos sudominti ne tik anglų kalba, bet ir šios valstybės istorija.

Asmeninis Ninos gyvenimas ritosi be nuotykių. Pati į nieką dar neįsižiūrėjo, net mama ir tėvas dėl to stebėjosi. Gi jai bandžiusio asistuoti itin laisvų pažiūrų vyruko kerinti šypsena Ninos neužkerėjo. Nesužavėjo ir jo pasigyrimas, kad esąs geras pokerio lošėjas. Sykį jis paprašė Ninos iki rytojaus ryto paskolinti 200 litų. Ji paskolino. Garbintojas dingo mėnesiui. Nina atsitiktinai sutiko jį gatvėje. Tuomet pokerio lošėjas sugraibė smulkiais pusę skolos sumos. Po to daugiau jie nesusiėjo.

Dėjo pastangas Ninos širdį užkariauti ir baldų įmonės savininkas. Pliktelėjęs ponas buvo dvigubai vyresnis už Niną, našlys, vis dar godus malonumų, bet šykštus dovanų. Pusamžis vyras iš tikrųjų troško ne Ninos rankos, o tik intymumo. Niną dėl to įspėjo jo sūnus, būsimasis verslo paveldėtojas, drebantis, kad netektų su kažkuo dalintis užgyventu šeimos turtu.

2010-ųjų birželyje Nina dviems savaitėms išdūmė prie jūros į Palangą. Niekaip negalvojo, kad tai bus staigus posūkis jos gyvenime. Kai pusnuogė gulėjo ant pilvo, pakišusi galvą po dryžuotu geltonai-mėlynu skėčiu, kažkieno kojos pėda atsargiai kepštelėjo dešinę blauzdą. Atsisėdusi Nina pamatė besišypsinčią buvusią studijų draugę Živilę. „Alio, Ninočka, kokie vėjai atpūtė į skruzdėlyną prie vandenėlio? Malonu tave matyti, išsipasakok,“- sučiauškėjo Živilė, pritūpdama šalia draugės.

Netikėtai susitikusios merginos atsidavė pokalbiui. Nina neslėpė – vis dar viena. Živilė negalėjo tuo patikėti. „Graži, kaip deivė ir be berno“... – kraipė galvą Živilė. Palangiškė pasigyrė, kad rugpjūtyje išteka. Mylimasis – statybų bendrovės bosas, jos darbdavys. Anot Živilės, įsimylėjęs ją iki grabo lentos. Jai irgi mielas.

Jų tarpusavio santykiai beveik idealūs. Po šių prisipažinimų Živilė pritilo, jos viršunosėje įsirėžė dvi švelnios susimąstymo raukšlelės. Nina matė, kad draugė dvejoja dėl kažkokios paslapties. „Žinau, tu rimta, - prabilo Živilė, - galbūt, manęs nepasmerksi. Ninočką,mano vedybų baubas – tolimas meilužis, svetimšalis.“ Rusas“, - pasiteiravo Nina. „Ne, neatspėsi, Nina.

Turtingas, dosnus, patrauklios išvaizdos, jaunas, išsilavinęs azerbaidžanietis, musulmonas. Jo silpnybė – blondinės. Kaip aš, kaip tu. Bet jis nori ne vien sugulovės, bet ir įdomios pašnekovės, kad galėtų ją nusivesti į teatrą, operą, susitikimus su įžymiais žmonėmis. Kultūringas rytietis. Garantuoju, Ninočka, jam patiktum.“

Draugės prisipažinimai Niną apstulbino. Živilė parodė jai Rašido nespalvotą nuotrauką. Iš jos profiliu žvelgė tamsiaplaukis, bebarzdis, pailgo veido vyras tiesia nosimi ir smakru su ryškia duobute. Portretas dvelkė kilnumu. Ninai tas svetimšalis padarė teigiamą įspūdį. Ji pati nustebo, kaip lengvai Živilė įtikino perimti jos meilužį, naftos magnatą. Į pirmą pasimatymą Kijeve birželio pabaigoje Niną lydėjo Živilė. Pinigų (eurų) kelionei lėktuvu atsiuntė Rašidas. Nina galvojo, kodėl ji skrenda nežinomybėn.

Pilvo šokis

Rašidas gerai kalbėjo rusiškai ir angliškai. Jo žvilgsnis buvo įdėmus, bet ne veriantis, jausmai – neįskaitomi. Živilė pristatė jam Niną. Susitikimas vyko penkių žvaigždučių viešbutyje, įsikūrusiame atokiau Kijevo centro.

Rašidas išsinuomavo fligelį kieme su keturiais kambariais ir pirtim. Viešnioms pranešė lauksiąs jų viduriniame, kilimų kambaryje 20 valandą. Lietuvaitėms paliepė vilkėti europietiškai. Po arbatos gėrimo ceremonijos gaus Rytų šokėjų apdarus, kad pašoktų pilvo šokį. Dėl to vos ne iki virpulio jaudinosi Nina. Živilė ją ramino. Nina abejojo, ar sugebės judinti klubus kaip tikra rytietė: viliojančiai, geidulingai.

...Geriant žaliąją arbatą pokalbis šokinėjo, apimdamas ne tik šiuolaikinį meną, literatūrą, bet ir nusprūsdamas į antikos laikus, kuriuos Rašidas vadino didingais, pamokančiais. Živilė, o ypač Nina taipgi rasdavo kada įterpti savo trigrašį. Rašidas atidžiai klausydavosi, ką jos sako. Jis netruko įsitikinti Ninos „pasikaustymu“ kalbant apie prancūzų, anglų, vokiečių litertūros klasikus rašytojus, poetus. Dar labiau jis nustebs kiek vėliau, po merginų pilvo šokio, kai sugulęs su išraudusia Nina sužinos, kad tapo pirmuoju ją paėmęs. Mergina su auksinių plaukų kuodeliu viršugalvyje, apkabinta Rašido, užsimerkė, nes žybčiojanti trišakė žvakidė jai tvieskė tarsi Palangos saulė vaiskią dieną.

Tris dienas, tris naktis...

Ukrainos sostinėje trijulė praleido, kaip dainoje dainuojama, tris dienas, tris naktis... Rašidas visą dėmesį skyrė Ninai. Jie mylėjosi šešis kartus, kartą – dieną. Tarnas nuleido tamsiai raudono aksomo užuolaidas. Nina darė viską, ko jis prašė. Išsilenkė ir „tilteliu“, mūvėdama jo dovanotomis geltonomis apatinėmis kelnaitėmis su baltutėlių perlų širdele ties intymiausia vieta.

Rašidas išbučiavo ją nuo plokščio pilvo, nuogų krūtų iki kaktos ir paausių garbanėlių. „Kokia tu lanksti“, - šnibždėjo jo lūpos rusiškai. „Badmintonas, žaidžiu badmintoną“, - sukuždėjo Nina. Jis suprato. Jos kūnas degė. Nina atsidavė Rašido glamonėms žinodama, kad jį myli. Meilužis tai juto – į jį sruvo anksčiau niekieno nemylėtos 23 metų moters karštis. Jis ir ji – kitas pasaulis ištirpo apsikabinime.

Po meilės akto pavargęs Rašidas išsitarė, kad mielai imtų į žmonas Niną, tačiau jo bręstanti nuotaka – Azerbaidžane, valdžios šulo dukra. Ji suriš dvi turtingas gimines. Taip supiršliauta, kitaip būti negali. Vedybos po dvejų metų. Nina klausėsi Rašido žodžių įbedusi veidą į pagalvę. Jo balse girdėjo aiškų apgailestavimą. Ninos ašaros be garso drėkino rudą pagalvę su kutais.

Atsisveikinimas buvo sunkus abudviems. Nina gėdijosi imti jo brukamą voką. Žinojo, kad voke – valiuta. Gal eurai, gal doleriai. Rašidas apkabino ją iš už nugaros, priglaudė prie savęs ir pakštelėjo į sprandą. „Tai dovana, Nina, ne atlygis. Ir jų dar bus. Galbūt, visuomet.“

Voką, tik mažesnį, gavo ir Živilė. Rašidas vertino jos parinktą meilės pakaitalą. Jo ir Ninos ryšis tęsėsi dvejus metus. Kartu keliavo, pramogavo. Aplankė Turkiją, Italiją, Egiptą, Prancūziją, Kostą Riką. Nina su savo padėtim apsiprato. Rašido pinigai jai leido nedirbti, tačiau be darbo pernelyg nuobodžiaudavo, o naujoms studijoms nebeįstengė susikaupti: trukdė svajonės apie tolimą, žavų meilužį. Greitai jį turėjo iš jos pagrobti jam skirta tautietė. Nina nuo tos dienos ims dažyti savo šviesius plaukus ryžai. Tai bus ženklas, kad ji jau nebe ji, kita, pasiryžusi laikinai parduoti save už gerą kainą, galintiems ją sumokėti vyrams.

Be romantikos šydo

23 metų Ninos pažintis su azerbaidžaniečiu magnatu Rašidu truko dvejus metus, iki pastarojo vedybų su tautiete. Negalėjusiai patikėti Ninai, jog per draugės malonę įsimylės dailų, dosnų svetimšalį, jai pamažėle nebesirodančio gražuolio paveikslas ėmė tarsi tolti, tirpti ūke, kaip ir jo pinigai. Pastarųjų prireikė staiga pasiligojusiam tėvui. Jo laukė skrandžio operacija.

Dėl to Nina, buvusi anglų kalbos mokytoja, vėl įsidarbino aukle: prižiūrėjo 5 dienas per savaitę nuo ryto pusę aštuntos iki vakaro pusę šešių ketverių metų mergaitę, pramonės įmonės direktoriaus pavaduotojo ir savivaldybės tarnautojos dukrelę. Tėvai tikėjosi, jog jų pasamdyta auklėtoja vėliau taps ir anglų kalbos privačia mokytoja, kai mergaitei sukaks septyneri. Nina tiek neketino laukti: tvirtėjo mintis pelnyti didesnį atlygį pamaloninant kokį turčių meilės pakaitalu – pasimylėjimu.

Tiesa, Nina neplanavo sėdėti kavinėje, užkėlusi koją ant kojos, ir žiūrėti, kuris besivaišinantis į ją įsispoksos ir pakvies lovon. Nina svajojo apie nuolatinį meilužį, padedanti nesunkiai išgyventi. Ji vylėsi abipusių gerų mainų: už jos jausmų dovanas – deramas ir atlygis. Kokia tai turėtų būti pinigų suma, Nina dar tyliai svarstė. Už aukles pareigas ji gaudavo 1200 litų. Ateityje samdytojai žadėjo algą pakelti iki 1500.

Kartą Nina kovo pabaigoje paskambino savo ištekėjusiai draugei Živilei, gyvenančiai Palangoje. Juk abi turėjo romaną su Rašidu, kurį Živilė jai perleido, nes pačios laukė vestuvės su vietos firmos savininku. Nors Živilė nieko prieš paplepėti, bet savo ir Ninos paslaptį saugojo. Nina drauge pasitikėjo. Jai ir pasiguodė laidiniu telefonu. Živilė atsakė, jog padėsianti surasti meilužį, bet pagyvenusį. Panašių prie jūros priplūsta vasaromis. „Na, na, žiūrėk, poeto tuščiomis kišenėmis neatvilk“, - pajuokavo Nina.

Živilė savo pažado neužmiršo. Birželio viduryje Ninai pranešė turinti kandidatą į meilužius, vokietį iš Miuncheno, žvejybos ir medžioklės reikmenų parduotuvės savininką. Solidaus amžiaus, 57-erių, pliktelėjęs, bet, kaip pastebėjusi, pasmaigsto pliaže mėlynomis akytėmis mergužėles. „Atvažiuok savaitgaliui, supažindinsiu“ – užbaigė Živilė.

Nina ir Živilės pristatytas Kurtas susitiko kavinėje. Tą dieną Palangoje lynojo, bet svečiui nereikėjo pamatyti Ninos pliaže, kad įžiūrėtų jos liekno kūno grožybes. Panelė mūvėjo iki kelių aptemtus mėlynus šortus, rodančius dailias šlaunis, vilkėjo plonus žalsvai violetinius marškinėlius, pro kurių iškarpą akino krūtų viršus.

„Jei ji dar ir protinga, būtų pernelyg daug privalumų“, - mestelėjo vokietis vokiškai Niną atlydėjusiai Živilei, manydamas, kad jam pristatoma mergina nė velnio nesupras. Nina suprato, nes laisvalaikiu ryžosi mokytis vokiečių kalbos, bet tąkart svečiui neišsidavė.

...Kurtas pernelyg eurais nesišvaistė, nors ir šykštuoliu nebuvo. Beje, jis su tėvais į Vokietiją grįžo 1978-aisiais iš tuomet tarybinės Lietuvos, Klaipėdos krašto. Išleido po daugelio prašymų. Dėl to jam įdomu atvykti į praskuodusios jaunystės šalį. Lietuviškai kalbėti primiršo. Nina jam imponavo. Neslėpė buvęs vedęs: pirmą kartą išsiskyrė dėl žmonos neištikimybės, antrą kartą – dėl savo.

Su pirma žmona turi suaugusią dukrą, gydytoją. Gyvendamas su antra vaikų nebenorėjo. Savo biznį ateityje perduos vieninteliam anūkui. Ninos Kurtas tiesiai paklausė: „Kiek už paslaugą?“ Nina atsakė klausimu: „Kiek?!” Abu ir be paaiškinimo suprato dėl ko tariasi. Sulygo nutvėksti šypsenų: savaitė kartu – 2000 eurų ir dovana. Jam neužkliuvo jos rusvai nudažyti plaukai. Ateis diena ji jam paaiškins, kodėl taip dažosi: ji yra nebe ji!

Palangoje Nina su Kurtu išbuvo dvi savaites. Ji buvo verta dovanos. Ninos pašoktas pilvo šokis Kurtą sujaudino. Senstantis džentelmenas prisipažino seniai taip vyriškai bepasijutęs. Po to sekė lytinis aktas.

Naujasis Ninos kavalierius netruko išsekti, bet negalėjo atsižiūrėti nuogos gražuolės, glostė jos krūtis, sėdmenis. Kurto atlygis damai – sumokėjo sutartą sumą, nupirko brangų kostiumėlį: švarką, palaidinę, sijoną, skrybelaitę. Rugpjūtyje jie susitiko Miunchene, alaus sostinėje, bavarų žemėje.

Nina vėl buvo atidi Kurto norams, kurie buvo didesni nei jo galimybės. Dėl to Kurtas pats save pašiepdavo. Nina jo nepamilo, bet užjautė, sakydavo, kad svarbiausia, jog jam gera su ja. Tai ištardavo vokiečių kalba. Kurtas šią staigmeną labai vertino. Kad jis turi meilužę iš Lietuvos, jo duktė žinojo, bet apsilankiusi tėvo namuose jokių scenų nekėlė.

Krito akin poetu pasivadinęs...

Pernai Nina su Kurtu praleido pustrečio mėnesio, šiemet – pusantro. Ne, Kurtui ji neįkyrėjo – jį spaudė prekybos reikalai. Kaip Kurtas pajuokavo, atsilygindamas už savo „pravaikštą“, pakvietė Niną aštuonių dienų kelionei po Šveicariją. Kalnai lietuvaitei padarė įspūdį, bet ne tokį didelį kaip tikėjosi vokietis. Nina prisipažino, jog snieguotos viršukalnės, įrėmusios savo akmenis į padebesius, ją, Lietuvos pamario lygumų gyventoją, baugino.

Kitą sykį Kurtas pažadėjo Ninai kelionę į Amsterdamą ar Veneciją. „Kai susitiksim, susitarsim“, - atsakė Nina, pridūrusi, kad, būdama namuose, sugalvos, kur sekantį kartą vertėtų nukeliauti. Kadangi Kurtui pabodo bastytis po parduotuves, ieškant meilužei iš anksto suderėtos kaip priedo už meilės paslaugas dovanos, pasiūlė Ninai kaskart pridėti 200 eurų. Nina sutiko tardama, jog apsipirkimo misija jai pačiai maloni, brangiajam nėra ko vargti. Jos bučinukas į lūpas Kurtą sušildė.

Spalio pradžioje Nina grįžo iš Vokietijos į Lietuvą. Ji leido sau nieko neveikti savaitę, atvažiavo pasižvalgyti po Klaipėdą, po to ketino aplankyti Živilę Palangoje. Pasivaikščiojusi, pakeliui į autobusų stotį Nina popietės metą užbėgo į nedidelę kavinukę. Kambario viduryje stovėjo trys staliukai keturiems asmenims, pasieniuose, kampuose glaudėsi keturi apvalūs staliukai dviems.

Už bufeto, žiūrėdama į veidrodėlį, taisėsi šukuoseną mergina su balta prijuostėle ir tokiu pat kyku ant galvos. Bufetininkė darė senamadišką įspūdį.

Nina užsisakė kavos, torto skiltelę ir atsisėdo kampe. Kitame kampe aukštas vaikinas juodais lygiais plaukais, supintais ant pakaušio į kaselę, gurkšnojo alų net nepasikabinęs gelsvo lietpalčio. Iš pastarojo šoninės kišenės kyšojo kažkokios knygos plonais viršeliais juostelė. Ninai lankytojas pasirodė įdomus ir pati nepajuto išsprūdus garsią abejonę, klausimą: „Kas čia per literatūrinis subjektas?“Atrodė, kad vyras tik šito ir laukė. Atsigręžė į Niną ir metė: „Kaip pirštu į akį, gražioji nepažįstamoji.“ Vaikinas, iškliukinęs į stiklinę alaus likutį, pasiėmė ją, pakilo nuo staliuko ir, priėjęs prie Ninos, linktelėję prisistatė esąs Kristijanas Zacharijas, poetas.

Ninos antakiai iš nuostabos pakilo. Iš kur jai žinoti, kad Kristijono Plauškos literatūrinis slapyvardis – Kristijanas Zacharijas, tiesa, kol kas nežinomas ir kitiems. Klaipėdiškis, trečiakursis, studijuojantis Šiauliuose, atvažiavo į gimtinę pas tėvą kaulyti pinigėlių, nes stipendiją prauliojo. Zacharijo literatūriniai bandymai dar žali, neneša nei šlovės, nei litų, užtat balsas išlavintas meniniam skaitymui nuo pradinės mokyklos. Lietpalčio kišenėje jis nešiojosi amerikiečių rašytojo H. W. Longfelo (Longfellow) poemą „Haviatos giesmė.

Jos dalis Plauška-Zacharijas gražiai perskaitys poniučių, sergančių poezija, susiėjime. Jam bus atlyginta sočia vakariene, numes ir kiek litų, o gal dar kuriai damai padarys įspūdį, žadantį nuotykį, o dar geriau nutiktų, jei susimedžiotų slaptą gerbėją ir rėmėją.

Nina iškart Plauškos-Zacharijaus neperprato, kažkaip stichiškai pasidavė jaunuolio imponuojančios išvaizdos ir kalbėjimo kerams. Gi anas suokti mokėjo. Ryžai dažyti Ninos plaukai, bet švelnus veidelis lietuvių literatūros studentui tarsi bylojo, jog atsitiktinai sutiko turtingų tėvelių išlepusią dukružėlę, mėgėją pasilinsksminti.

Kadangi raktą nuo tėvo trijų kambarių buto jau turėjo kišenėje, tikėjosi ten nepažįstamąją nusivilioti. Laikas Plauškos-Zacharijaus nespaudė, tėvas, statybos darbų vykdytojas, užsiėmęs baigiamo gyvenamojo namo statyba uostamiestyje ir pradėta nauja Gargžduose, be vakaro negrįš. Mamos Kristijonas seniai nebeturi, su tėvu išsiskyrusi, gyvena Londone su britų kirpėju jau dešimti metai. Tėvas šventesnis, nors Plungėje retkarčiais lanko kažkokią mokytoją, ši atvažiuoja vasarą mėnesiui į Klaipėdą prie jūros bangose ir saulėje pasipleškinti.

Tuomet Kristijonui tenka tūnoti Šiauliuose ar kokioje studentų stovykloje. Jis paburba, bet nesiskundžia, nerūstina darbais „užėsto“ tėvo, iš kurio vis iškaukia litų. Šiandien Kristijonas tikėjosi, jog jį užkalbinusi mergina nepabūgs pasiūlymo eiti kartu. Nina, išgirdusi kvietimą, lyg abejojo, tačiau nugalėjo smalsumas žvilgtelėti, kaip gyvena rašytojas, žadantis 2013-aisiais trinktelėti perkūnu ir žaibu Lietuvos literatūrinę padangę. Zacharijo užuominos apie jo talentingumą kiek glumino Niną, bet juk ne kiekviena pažiba privalo dengtis tik kuklumu tarsi pelenais.

...Plauška-Zacharijus pasodino drąsią viešnią viduriniame kambaryje ant sofos, prie staliuko su ratukais. Iš spintos atnešė vos nugerto konjako „Hennessy“ butelį, pripylė mažutėlius stikliukus. Čia pat vazoje ant aukštos kojelės buvo šokoladiniai lietuviški saldainiai „Pergalė“. „Už pažintį“, - pasakė Kristijonas.

Jie sulietė stikliukus. Nina antros taurelės atsisakė, o „šeimininkas“ išgėrė. Nina pagyrė vaišintoją, sakydama, kad kaip pradedantis poetas jau neblogai įsikūręs. Kristijonas apsimetė, jog jam tai nė motais, svarbiausia – užplūstantis įkvėpimas. Nina paprašė paskaityti savo eilėraščių, bet jis, gudriai šypsodamasis, išsisuko, teigė, jog iki pavasario tai turi būti paslaptis. Kad Ninos nenuviltų, iš tiesų išraiškingai perskaitė kelias vietas iš „Haviatos giesmės“. Slaptos Ninos abejonės išsisklaidė, ji atsipalaidavo. Šios akimirkos Kristijonas ir laukė, pradėjo grubiai meilintis – šoko grabinėti viešnios šlaunis. Priekaištingas Ninos žvilgsnis jo nesustabdė.

Kai mergina jį stumtelėjo, Kristijonas apkabino ją per liemenį ir, jėga parvertęs auką veidu į pagalvę, bandė traukti aukštyn sijoną, iš po kurio niro įdegęs dailus pilvelis, aptemptas gelsvomis kelnaitėmis. „ Kur ropoji, stokis ant keturių, kekšė!” – iškošė prievartautojas. Nina instinktyviai spyrė užpuolikui kulnu į krūtinę. Kristijonas klestelėjo atbulas ant grindų, bet greit pakilo, kad gautų savo, ką planavo. Jis skaudžiai apsiriko.

Atsitokėjusi Nina užlaužė „poeto“ dešinės rankos riešą. Kristijonas kauktelėjo, atlošė galvą. Nina, sudėjusi du pirštus vieną ant kito, stipriai dūrė jais į Kristijono kaklo duobutę. Šis susirietė į kamuolį, pradėjo kosčioti. Šių smūgių imtynių salėje Niną prieš kelis metus išmokė jos pirmasis mylimasis, azerbaidžanietis Rašidas. Dabar ji vėl buvo jam dėkinga. Išpuolusi į prieangį mergina greitai užsimovė rudeninius batelius, šastelėjo ant pečių palaidinę, pasičiupo savo rankinę ir ištauškėjo antro aukšto laiptais žemyn, laukan.

Iki autobusų stoties nuo „poeto“ namų buvo netoli. Eidama Nina pasitaisė ant kaktos išdrikusią ryžą garbanėlę. Daugiau panašių klaidų ji nedarys, su niektauzomis, plevėsomis nesusidės. Ji žinojo - Kurtas jos pasiilgs ir paskambins. Bus malonu išgirsti rūpestingo vyro balsą.