Yra toks visuotinis idealas, kurio moterys siekia. Kurio mes visi iš jų pageidaujame. Tos suabsoliutintos, idealios Motinos. Ramintojos, skatintojos. Rankos, akys, mus lydinčios per visą gyvenimą. Žodžiai ir veiksmai, leidžiantys mums augti. Mamą mes įsivaizduojame kaip niekada neišsenkančią, derlingąją dirvą. Mamą mes įsivaizduojame kiek egoistiškai, savininkiškai. Ji turi priklausyti tik mums. Gyventi tik mums. Nors dažnai leidžiame sau pamiršti, kad jos iš tikrųjų dėl mūsų gyvena.
Ar lengva gyventi tik dėl mūsų? Kartais reikalaujame to, ko iš viso negalima reikalauti. Iš gyvo žmogaus. Bet jos pačios iš savęs reikalauja. Visada būti savo vaikams pakančios ir švelnios. Visada spėti juos nuvežti į mokyklą, į įvairius būrelius. Visada juos papuošti, kad neišsiskirtų iš turtingesnių bendraamžių. Visada rasti išeitį, jei vaikiukas staiga tampa paaugliškas „revoliucionierius“.
Jos pačios sielojasi, kai negali nupirkti savo vaikiukui tris naujas mašinytes ar grįžti anksčiau iš darbo. Jos ypač sielojasi, kai iš nuovargio tampa irzlios ir neprimena gegužės pirmojo sekmadienio madonos. Jos galvoja, ką apie jas pasakytų psichologai. Ar jų vaikas, negavęs mašinytės, nepatirs ankstyvosios vaikystės traumos. Ir vėliau sunkiau pritaps prie pasaulio, kuriame gyvena suaugusieji.
Mama yra ne madona, bet idealas, kuris vadinamas nuolatine, niekada nepraeinančia baime. Dėl savo mažo ar jau suaugusio vaiko. Kartais jos bijo būti atstumtos. Bijo per daug savo suaugusiems vaikams įkyrėti. Ai, mama, netrukdyk. Juk vakar jau kalbėjomės telefonu. Ai, mama, aš skubu. Na, ko tu jaudiniesi? Aš turiu ką valgyti. Ne, nekosčiu. Tau tik taip pasirodė. Esu visiškai sveikas. Kur einu? Juk vis vien tų draugų nepažįsti. Viskas gerai. Rytoj būtinai paskambinsiu. Mama yra nauja baimė, kad jos vaikas paragaus narkotikų. Kad nesuvaldys automobilio. Kad praras darbą. Kad emigruos ir paliks ją vieną. Prie skaipo. Kad nesusikalbės su angliškai jau kalbančiais anūkais. Šiuolaikinės moterys turi tiek naujų baimių, kad gerokai skiriasi nuo etnografinių sengalvėlių, laukiančių prie žydinčios obels.
Motinystė slypi įvairiausiuose pavidaluose. Net ir klausime - skiepyti vaikiuką ar nepaskiepyti. Užrišti šiltą šaliką ar neužrišti, kad vaikas neperkaistų. Motinystė - tai kasdienis žvilgsnis į lauko termometrą. Gal lyja? Gal sninga? Tai kasdienis buvimas mintyse savo vaiko mokykloje. Ar staigus, bekompromisis moteryje atsiveriantis motinystės neigimas. Ne, tai ne man. Tokio jungo turbūt nepakelčiau. Gal. Kada nors. Bet ne dabar. Nors tokie samprotavimai - taip pat motinystė. Glūdinti kiekvienoje moteryje. Gegužės pirmasis sekmadienis - taip pat ir jų šventė. Su įsivaizduojamais vaikais. Netrukdančiais moters darbdaviui. Nes sekmadienį ši moteris nedirba.
Motiną turi ir globos namų auklėtiniai. Jų motinos nematytos, todėl pačios nuostabiausios. Legendinės, mistinės. Iš liūdnųjų karalaičių pasaulio. Mes visi kaip tie elektronai sukamės įvairiausiomis orbitomis aplink branduolį Motiną. Davusią mums gyvybę. Tad net ir mama, kadaise atsisakiusi savo vaikiuko, jaučia, kaip tas vaikas jai kvėpuoja į nugarą. Niekur jos nuo to jausmo nedingsta. Tokia jų motinystė. Irgi pašaukta ką nors po savęs palikti ant žemės. Tad pirmąjį gegužės sekmadienį neišskirkime nė vienos gyvybę suteikusios moters. Nei irzlios, nei liūdnos, nei laimingos. Joks žmogus neužauga idealiomis sąlygomis. Jokia mama mums nesuteikia visiškai idealių sąlygų. Bet jas mes vis vien mylime. Tas gyvenimiškas savo madonas. Skirtingo amžiaus. Skirtingų pavardžių. Skirtingų savo likimų, kurių bendras vardiklis - tu esi mano vaikas. Su švente, mielosios mūsų mamos. Niekada mumis nenusivilkite. Nors kartais mes ir nepadėsime jums mūsų mylėti.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą