Sustojęs laikas sustabdė ir emigraciją

Gra­žai­čių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) laik­ro­džiai vei­kia, bet lai­kas – įstri­gęs pus­ny­se ir tuš­čiuo­se tro­be­siuo­se. Iš šio nuo­ša­laus kai­mo nie­kas nee­mig­ruo­ja, nes pa­gal am­žių be­veik nė­ra kam. Vie­nin­te­lis ry­šio su išo­ri­niu pa­sau­liu ženk­las – au­to­par­duo­tu­vė. Pa­va­sa­rio jiems teks il­gai lauk­ti, pro­gno­zuo­ja re­tai ap­si­rin­kan­tis vie­tos „si­nop­ti­kas“.

So­dy­bą pa­mė­go ge­nys

Į Ža­ga­rės se­niū­ni­jos Gra­žai­čių kai­mą stu­mia­mės ke­liu pro Stun­gius, nes va­žiuo­ti už­pus­ty­tu trum­pes­niu ruo­žu per so­dus vai­ruo­to­jas ne­si­ryž­ta. Vė­liau kai­mo gy­ven­to­jai per­spės: snie­gas pa­sku­ti­nį kar­tą va­ly­tas prie­s Ka­lė­das. Už nu­ga­ros lie­ka vien­sė­džiai. Pa­ga­liau – po­sū­kis į de­ši­nę, ir mus pa­si­tin­ka kai­mo pra­džią žy­min­ti len­ta.

Iš pir­mo­jo na­mo aukš­tyn ky­la dū­mai, lo­da­mi nu­ste­bę į at­vy­kė­lius žvel­gia du šu­ne­liai. Virš du­rų į priean­gį tink­le­ly­je ka­bo įsuk­ti la­ši­nu­kai, pri­riš­ta ga­na eg­zo­tiš­kai snie­go ka­ra­lys­tė­je at­ro­dan­ti gel­to­na ku­ku­rū­zų bur­buo­lė.

„Pa­ka­bi­nau mais­to zy­lu­tėms, bet įsi­tai­sė at­skris­ti ge­nys. Toks gra­žus, rau­do­na gal­ve­le. O jau sna­pas ko­kio il­gu­mo. Ma­žes­nius paukš­tu­kus iš­bai­do,“ – du­ris pra­vė­ru­si kal­bą pra­de­da 72-ejų me­tų Ge­nė Sa­vic­kie­nė. Net­ru­kus prie lan­go purp­te­li dvi zy­lės. Pa­si­se­kė gel­ton­marš­ki­nėms, kad di­dy­sis šių na­mų lan­ky­to­jas dar ne­pa­si­ro­dė.

Vi­du­je prie ko­jų ima glaus­ty­tis rai­nas ka­ti­nas Ra­pa­lys. 14 me­tų miauk­lį mo­čiu­tei pri­žiū­rė­ti at­ve­žė ir pa­li­ko į Ang­li­ją iš­vy­ku­si dirb­ti anū­kė. Taip pat ir Le­dę – tak­sų veis­lės ka­ly­tę.

Nie­kas nee­mig­ruo­ja

Kal­ba pa­si­su­ka apie emig­ran­tų da­lią.

„Daug žmo­nių iš­va­žiuo­ja, bet iš mū­sų kai­mo – nie­kas. Nė­ra kam emig­ruo­ti, esa­me pen­si­nin­kai. Tik po­ra šei­mų jau­nes­nės, bet jos ūki­nin­kau­ja ir nie­kur ne­va­žiuo­ja,“ – sa­ko Gra­žai­čių gy­ven­to­ja.

Vai­kų kai­me se­niau su­skai­čiuo­da­vę 10–15, da­bar li­kę du. Ūki­nin­kų Gurs­kių mer­gai­tė – jau paaug­lė, o Bi­liū­nų ber­niu­kas lan­ko prieš­mo­kyk­li­nę gru­pę. Seniau dau­giau kaip šim­tą gy­ven­to­jų tu­rė­jęs kai­mas rea­liai be­sus­kai­čuo­ja gal 15 „dū­šių“, nors 2011 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­nys tei­gia, kad Gra­žai­čiuo­se tuo me­tu re­gist­ruo­ti 55 as­me­nys.

Dau­gia­bu­tis li­ko tuš­čias

Praė­ju­siais me­tais gau­si šei­ma iš­si­kė­lė į Jur­dai­čius, ko­lū­kių lai­kais sta­ty­tas še­šia­bu­tis li­ko vi­siš­kai tuš­čias. Nors su­dė­ta da­lis plas­ti­ki­nių lan­gų, pa­sta­tas neapg­riu­vęs, bet ja­me, anot vie­ti­nių, tik pe­lė­dos lan­kosi.

„Ru­sų šei­ma dar nu­pir­ko bu­tą. At­va­žia­vo pa­va­sa­rį, kai van­duo ap­link pa­plū­dęs bu­vo, be­veik iki slenks­čio. Ma­tyt, iš­si­gan­do ir dau­giau ne­be­si­ro­do,“ – me­na Ge­nė Sa­vic­kie­nė.

Per kai­mą marš­ru­ti­niai au­to­bu­sai ne­va­žiuo­ja. Nė kar­to per sa­vai­tę. Nė­ra par­duo­tu­vės, nie­ka­da ne­bu­vo nei mo­kyk­los, nei kul­tū­ros na­mų.

Pa­ga­liau su­lau­kė au­to­par­duo­tu­vės

„O kaip su­si­rgus?“ – klau­siu.

„Pas­ku­ti­nį kar­tą prieš 30 me­tų pas dak­ta­rus bu­vau, iš ta­ry­bi­nio ūkio vi­sus ve­žė. Da­bar pa­tys gy­do­mės,“ – juo­kia­si G. Sa­vic­kie­nė ir čia pat pra­ne­ša nau­jie­ną: nuo sau­sio po dau­ge­lio me­tų kar­tą per sa­vai­tę į Gra­žai­čius pra­dė­jo va­žiuo­ti „au­to­lav­kė“ (au­to­par­duo­tu­vė – aut. pa­st.), ku­ri įne­ša su­maiš­ties į įpras­tą gy­ve­ni­mo rit­mą. Pirk­da­mi žmo­nės pa­skai­čiuo­ja, kad sa­vai­tei už­tek­tų, o gal ir dviem, jei­gu už­snigs ir par­duo­tu­vei ant ra­tų ke­lias bus už­kirs­tas.

Anks­čiau se­nes­ni žmo­nės pra­šy­da­vo mo­ki­nių duo­nos par­vež­ti iš mies­to: įduo­da­vo jiems ry­tą į au­to­bu­siu­ką iš­vyks­tant pi­ni­gų, o va­ka­rop su­lauk­da­vo ry­še­lio.

Men­ką ry­šio su pa­sau­liu jung­tį – au­to­par­duo­tu­vę – kai­mo gy­ven­to­jai tu­rė­jo iš­si­ko­vo­ti, pra­šy­ti se­niū­ni­jos, kad pa­gel­bė­tų. Bet jie ne­de­juo­ja, įpra­tę prie at­skir­ties.

Tik ūki­nin­kai ir me­džio­to­jai pra­va­žiuo­ja

„Svei­ki gy­vi, ma­niau, gal pen­si­ją at­ve­žė, – iš nu­to­lu­sio nuo gat­vės men­ko na­mu­ko,– vė­liau paaiš­kės, kad tai bu­vu­si klė­tis, – išė­jęs šyp­so­si 76-erių Kęs­tu­tis Baikš­tys. – Be pa­šti­nin­kės sve­ti­mų tik me­džio­to­jai ar ūki­nin­kas į miš­ką mal­kų pra­va­žiuo­ja.“

Į so­dy­bą daž­niau už­klys­ta la­pės, kar­tais stir­nos pra­bė­ga. Kol žmo­nės lai­kė avių, va­sa­ro­mis mo­ky­da­mos ma­žy­lius me­džio­ti at­sė­lin­da­vo vil­kės. O kiš­kį šei­mi­nin­kas tik vie­ną per žie­mą ma­tė.

Kai­mo si­nop­ti­kas ža­da šal­tas Ve­ly­kas

Kęs­tu­tis daug me­tų ste­bi kli­ma­to po­ky­čius, pa­gal gam­tos bei ki­tos ap­lin­kos ženk­lus spė­ja orus.

„Kam­ba­ry­je lem­pa prieš ke­lias die­nas ėmė zirz­ti. Tikėk–netikėk, pra­ne­ša vė­ją. Ma­žas bū­da­mas išė­jęs į lau­ką pri­glaus­da­vau au­sį prie me­di­nio elekt­ros stul­po ir klau­sy­da­vau. Jei kau­kia iš vi­daus, kaip ko­kia mu­zi­ka vir­va, po ke­lių die­nų vė­jas rim­tai su­stip­rės,“ – ti­ki­na K. Baikš­tys.

Ka­dan­gi per Ka­lė­das užė­jo at­ly­dys, kai­mo si­nop­ti­kas pro­gno­zuo­ja Ve­ly­kas su snie­gu. Pa­va­sa­rio tek­sią pa­lū­kė­ti. O va­sa­ra bū­sian­ti ne­ko­kia, tai ūmiai šal­ta, tai itin karš­ta.

Ša­ke­lė – ba­ro­met­ras

Orus po­nas Kęs­tu­tis pro­gno­zuo­ja ir pa­gal au­ga­lus, paukš­čius, bet pa­sta­rų­jų nuo che­mi­jos su­ma­žė­ję, ne­be to­kie tiks­lūs spė­ji­mai.

„Jei no­ri ži­no­ti, koks po ke­lių die­nų oras, nu­si­skink vyš­nios ar eg­lės ša­ke­lę, prie prieš­kam­ba­rio du­rų pri­kalk ar ki­taip pri­tvir­tink. Jei­gu šals, ša­ke­lės at­ša­kos už­si­ries į vir­šų, jei ne, su­si­trauks at­gal. Toks trum­pa­lai­kis ba­ro­met­ras,“ – aiš­ki­na kai­mo si­nop­ti­kas.

Sa­vo orų ste­bė­ji­mus jis ke­le­tą me­tų ra­šė į sie­ni­nius ka­len­do­rius, per orų per­mai­nas už­pil­dy­da­mas la­pe­lius. Po to ana­li­za­vo. Sa­ko, kai kas kar­to­ja­si. Be­je, pa­tys ka­len­do­riai kar­to­ja­si kas ke­le­ri me­tai, to­dėl ne­ver­ta jų iš­mes­ti.

Šei­ma sten­gia­si iš­moks­lin­ti vai­kus

Kai­my­nys­tė­je įsi­kū­ru­siai be­ne jau­niau­siai kai­mo šei­mai – 41-erių Gai­vai ir 48-erių Ro­mual­dui Bi­liū­nams orų pro­gno­zės – svar­bus da­ly­kas, nes jie ūki­nin­kau­ja. Tu­ri 16 hek­ta­rų že­mės, lai­ko tris mel­žia­mas kar­ves. Užau­gi­na jau­čių iki 500–600 ki­log­ra­mų ir par­duo­da.

Dvi Bi­liū­nų duk­ros mo­ko­si ko­le­gi­jo­se Šiau­liuo­se. Vie­na – bū­si­ma bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja, ki­ta – fi­nan­si­nin­kė. Mer­gi­nų moks­lai šei­mai per me­tus at­siei­na 8000 li­tų. Dar yra du sū­nūs.

Vy­ras, nors ir tu­rė­da­mas ne­ga­lią, va­ži­nė­ja po ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų į Gruz­džius (Šiau­lių ra­jo­nas), ten dir­ba su­vi­rin­to­ju. Bet kai daug snie­go pri­ver­čia, iš­va­žiuo­ti ne­be­ga­li.

Su­dė­tin­gas ke­lias į dar­že­lį

Ma­žiau­sią vai­ką tė­vai nuo praė­ju­sio ru­dens už­ra­šė į prieš­mo­kyk­li­nę gru­pę Ža­ga­rės vai­kų lopšelyje–darželyje „Vyš­niu­kas“. Ma­ma ke­lia­si kas ry­tą penk­tą, še­ria gy­vu­lius, le­si­na paukš­čius, mel­žia kar­ves ir kar­tu su ma­žuo­ju mo­kyk­li­niu au­to­bu­su va­žiuo­ja į mies­tą. Kol vai­kas dar­že­ly­je, ge­rą pus­die­nį ma­ma vaikš­to po Ža­ga­rę, ap­lan­ko pa­žįs­ta­mus. Ko­dėl taip vargs­ta, juk pa­tys ga­lė­tų pa­mo­ky­ti vai­ką rai­des ar skai­čius pa­žin­ti?

„Vai­kas kai­me – tarp suau­gu­sių, paukš­čių ir gy­vu­lių vie­nas pa­ts, ūki­nin­ku ža­da bū­ti. Te­gul pri­pran­ta prie ko­lek­ty­vo, iš­moks­ta bend­rau­ti su bend­raam­žiais, – aiš­ki­na ma­ma ir ne­sle­pia nuo­sta­bos: – gal­vo­jau vai­ką į sa­vai­ti­nę gru­pę ves­ti, bet, pa­si­ro­do, ji aso­cia­lioms šei­moms skir­ta.“

Į už­sie­nį Gai­vos ne­trau­kia

So­dy­bo­je anksčiau gy­ve­no Gai­vos dė­dė. Šiam mi­rus, jos tė­vas pa­reiš­kė užim­siąs bro­lio vie­tą, po to tu­rė­sian­ti jį pa­keis­ti Gai­va. Duk­ra pa­ža­dė­jo ir pa­ža­dą tesi. Šei­ma iš Šiau­lių į Gra­žai­čius at­si­kė­lė prieš 20 me­tų.

Gai­va Bi­liū­nie­nė mies­te gy­ven­ti ne­no­rė­tų, nors vy­ras prie kai­mo neįp­ra­to. Jis, be­ne vie­nin­te­lis kai­me šiuo me­tu pra­dė­jo gal­vo­ti vyk­ti už­si­dirb­ti pi­ni­gų sve­tur – į Da­ni­ją.

„Ma­nęs į už­sie­nį ne­trau­kia. Ka­lė­doms bu­vau su ma­žuo­ju sū­nu­mi į Ai­ri­ją pas se­se­rį pa­vie­šė­ti iš­skri­du­si. Gam­ta gra­ži, žmo­nės šyp­so­si, bet kli­ma­tas – niū­rus, nei tik­ros žie­mos, nei va­sa­ros. Ir ke­liai to­kie vin­giuo­ti per kal­nus, dau­gy­bė žie­di­nių san­kry­žų, py­kin­ti pra­dė­jo,“ – at­vi­rau­ja mo­te­ris. Už­tat sa­ko pa­siilgs­tan­ti teat­ro, ki­no. Kas­kart į mies­tą ne­pri­va­ži­nė­si. Džiau­gia­si ne­se­niai da­ly­va­vu­si ka­ta­li­kiš­kų Šei­mų šven­tė­je Šiau­liuo­se. To­kiuo­se ren­gi­niuo­se jos šir­dis at­si­gau­na.

VĖ­ŽĖS: Į Gra­žai­čių kai­mą ir iš jo ve­da vie­nin­te­lės mo­ki­nių au­to­bu­so vė­žės.

SI­NOP­TI­KAS: Gra­žai­čių kai­mas tu­ri sa­vo „si­nop­ti­ką“ – 76-erių Kęs­tu­tį Baikš­tį.

NO­RAS: Gai­va Bi­liū­nie­nė, ne­se­niai vie­šė­ju­si pas se­se­rį Ai­ri­jo­je, už­sie­ny­je gy­ven­ti ne­no­rė­tų.

SVEI­KA­TA: Ge­nė Sa­vic­kie­nė, ka­dan­gi au­to­bu­sai ne­va­žiuo­ja, mies­te pas dak­ta­rus bu­vo gal prieš 30 me­tų.

TUŠ­TUMA: Praė­ju­siais me­tais į ki­tą kai­mą iš­si­kė­lus gau­siai šei­mai, dau­gia­bu­tis li­ko tuš­čias.

AU­TO­MO­BI­LIS: Per pus­die­nį, kol lan­kė­mės Gra­žai­čiuo­se, už­su­ko tik vie­nas au­to­mo­bi­lis.

SPĖ­JI­MAS: Eg­lės ša­ke­lė, pri­tvir­tin­ta prie lau­ko ar prieš­kam­ba­rio du­rų, ga­li pa­ro­dy­ti, ar orai šils, ar šals.

SVO­GŪ­NAI: Ge­nės Sa­vic­kie­nės na­muo­se pil­na svo­gū­nų, ku­rių jos dar­žuo­se už­siau­gi­na duk­ra, py­nių.

LENK­TY­NĖS: Zy­lu­tės šį­kart į Ge­nės Sa­vic­kie­nės so­dy­bą at­skri­do pir­mos, daž­niau jas ap­len­kia ge­nys.