- Valdžia guodžiasi, kad į užsienius išvažiavę lietuviai sugrįš, kad jau grįžta. Ar iš tikrųjų grįžta? Ar daug jūsų pažįstamų sugrįžo?
- Tie, kurie nesiekė mokslų, nesistengė gyvenime, negrįš niekada. Jie ten dirba, užsidirba savo pomėgiams ir jie žino, kad Lietuvoje pagal savo gyvenimo būdą neišgyventų. Dirba jie konservų gamykloje arba prie butelių gamybos linijos fabrike, atidirba 8 valandas, gauna pakankamai, kad užtektų jų poreikius atitinkančioms linksmybėms, o gyvenimo kokybei netaupo. Jie nuomoja būstą ir jį nuomos. Man pačiam yra tekę dirbti užsienyje, bet aš ten važiavau ne uždarbiauti, o atlikau praktiką. Ne vienas mano draugas buvo išvažiavęs užsidirbti, dirbo, spaudėsi, susitaupė. Grįžta, savo verslus kuria. Grįžta turėdami visai kitokį požiūrį į verslą.
- Mūsų žmonės turbūt todėl ir išvažiuoja, kad jie nori labai greitai praturtėti. Ar verta iškeisti tą mūsų blogesnį gyvenimą gimtinėje į tariamai geresnį gyvenimą užsienyje?
- Tam, kad pamatytum kitokią kultūrą, verta, bet gyventi ten neverta. Gyvenimas yra per trumpas, kad jį švaistytum dėl to, kad save smaugdamas kažkiek sutaupytum. Tų, kurie sako, kad jie nori nutraukti ryšius su Lietuva, kaip pavyzdį nereikėtų imti. Taip sako tie, kurie pas mus sunkiai pritampa. Užsienyje jie lengviau įsitvirtina. Neturint rimtų planų ten gal ir geriau. Ką uždirbau, tą išleidau, kas atliko, tą prašvenčiau.
Bet reikia apskaičiuoti, kiek taip mąstantieji netenka. Draugai - jų visų neišsiveši, namų nepasiimsi, mūsų gražios gamtos, oro, artimųjų - taip pat. Tokie žmonės praturtėja ne todėl, kad jie ten daug uždirba, o todėl, kad jie labai mažai sau leidžia. Iš savo patirties žinau.
Pinigai užsienyje ateina iš to, kad tu juos sutaupai skriausdamas save. Jeigu jie gyventų taip plačiai, kaip Lietuvoje gyveno, nieko ten taip pat neturėtų. Gaudamas atlyginimą Lietuvoje galiu nueiti į kiną, kavinę, ką skanesnio nusipirkti. Jeigu taip darytum gyvendamas užsienyje, nieko neliktų. Perki pačias pigiausias dešreles, konservuotas akcines daržoves, kurių Lietuvoje niekada nepirktum, ryžių pilnas tavo maistas. Automobilio sau leisti negali, nes labai brangi jų priežiūra, draudimas, todėl tenka taikytis prie visuomeninio transporto tvarkaraščių. Taip ir susitaupai.
Pinigai užsienyje ateina iš to, kad juos sutaupai normalaus gyvenimo sąskaita. Tie metai, kai užsienyje labai taupydamas dirbi ir nieko nematai, iškrenta iš tavo gyvenimo.
- Iš Lietuvos išvažiuoja ne tik darbininkai, bet ir mūsų protai. Medikai, aukštųjų technologijų specialistai. Regis, jų kol kas netrūksta, o iš kur paimsime patys, kai ims trūkti?
- Man labiausiai gaila, kad išvažiuoja tie, kuriuos mes brangiai išmokėme. Patys gabiausi. Jie mokėsi valstybės finansuojamoje vietoje, o kai išsimokino, naudą iš jų semiasi kažkokia užsienio valstybė. Žinoma, ir pačiam specialistui naudinga, ten jie uždirba daug kartų daugiau. Bet kodėl mes juos turime remti, jei naudą jie neš ne mums, o užsieniečiams? Atsiras kitas, kuris norės atidirbti, galbūt ne toks gabus, bet atsiras. Kam mokyti patį gabiausią, kuris čia neliks? Vadinasi, mes mokėdami nieko nenusipirkome, mus apvogė. Medikai yra ryškiausias pavyzdys, tuos pačius įsipareigojimus turi ir kiti. Žvelkime į valstybę kaip į paprastą įmonę. Jeigu aš, būdamas bendrovės vadovu, siunčiu specialistą mokytis, normalu tikėtis, kad jis privalo įsipareigoti kurį laiką dirbti mums, o ne mūsų kaimynams.
- Kaime trūksta darbininkų. Kas galėtų juos vėl sugrąžinti į kaimą?
- Tiesa, kaime sunku darbininkų rasti. Dėl to, kad nuo senų laikų buvo paplitęs požiūris: kas netinka niekam, tas lieka kaime. Vyresnio amžiaus žmonėms iki šiol atrodo, kad jaunam žmogui darbas kaime - bausmė, karjeros pabaiga. Jauni taip nebegalvoja. Ateina į kaimą jaunų darbininkų iš darbo biržos, ir jie visai neblogai pritampa. Melžėjas vežiojame iš tolimesnių kaimų, net 20 kilometrų važiuojame atsivežti melžėjų.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo kažkas su žmonėmis nutiko, visi panoro dirbti vadybininkais, vadovais. Manau, tai susiję su tuo, kad tapę laisvi žmonės pradėjo kurti amerikietišką svajonę: visi vadovauja, visi sau, dirbti nereikia, pinigų daug, parduotuvės pilnos, ir nusisuko nuo paprastų darbų. Tas laikotarpis paliko spragą, bet dabar jau pamažu reikalai keičiasi. Rinka natūraliai sudėliojo, kad profesionalūs statybininkai užversti darbais, taip aukštai įkainoti, kad net sunkiai įperkami. Jeigu statybininkas per savaitę paima dviejų mėnesių vadybininko uždarbį, tai kuris čia vadybininkas? Darbininkų spraga atsirado dar ir dėl to, kad per tą laiką, kol darbininkai pas mus buvo nevertinami, daug jų išvažiavo į užsienį, kur darbininkų trūkumas jau ir anksčiau buvo.
- Ar tie, kas pas jus ateina, nori dirbti, ar tik ateina todėl, kad reikia pinigų?
- Kiekvienas žmogus vertingas, bet atsirenki labai greitai. Viena iš personalo valdymo priemonių yra darbininkų kaita, šiokia tokia konkurencija turi būti ir pačioje įmonėje. Žemės ūkyje dažniausiai keičiasi mechanizatoriai. Kaita vyksta dėl konkurencijos, daug yra bendrovių, daug ūkininkų. Kaime jau negali pasamdyti mechanizatoriaus už minimumą. Konkurencija augina kainas.
Vadovai neuždirba tiek, kiek uždirba kombainininkai. Norint išmokti valdyti šiuolaikinį kombainą, užtenka mokytis savaitę. O kiek reikia mokytis norint valdyti bendrovę? Jeigu kombainininko atlyginimas jau lenkia vadovo atlyginimą, vadinasi, rinka yra išsiderinusi. Bet nežadu mesti pradėtų darbų ir persėsti į kombainą. (Juokiasi.) Ne viskas verta pinigų. Pagrindinis mano tikslas yra save realizuoti, įsitikinti, ką sugebu. Jeigu gyvenimą vertinčiau pinigais, tai turbūt jau seniai užsienyje kalčiau centą prie cento.
- Tekę girdėti, kad kaimas prasigėręs, žmonės mieliau renkasi pašalpas, o ne darbą. Ar tiesa?
- Nevisiškai. Kaimas labai pasikeitė. Tie, kurie nepritapo, girtuokliavo, tie išvažiavo. Galbūt jie tik sugrąžina tokį įvaizdį trumpam sulėkę iš užsienio atostogų. Kaimas ne toks. Tuos, kurie peržengia ribą, vietiniai labai greitai sudrausmina. Sako, kad kaime nebeįmanoma pasisamdyti žmogaus sukapoti malkas, nupjauti žolę. Bet kas tada padaro tuos darbus? Nemačiau, kad kur žolė būtų praaugusi tvorą, nebūtų ką į krosnį kišti. Kalbos apie darbininkų trūkumą dažniausiai kyla iš nepasitikėjimo. Labai daug kaime gali nuveikti bendruomenės. Jeigu bendruomenės nariai vieningi, jie ir vieni kitų turtą pasaugo, ir padeda vieni kitiems, bet ir bendruomenėms reikia padėti, remti. Valstybė skatino bendruomenes kurtis, o kai jos susikūrė, paliko be pagalbos. Bendruomenės tapo prašytojomis iš vietos verslo.
Pas mus dirba žmonių, kurių šeimas prižiūri socialinės darbuotojos. Kartais ateina tos tarnybos moterys, prašo, kad duotume šeimos galvai daugiau užsidirbti. Tik kokia iš to nauda, jeigu tas žmogelis yra paėmęs iš banko kreditą ir neturi už ką jo sugrąžinti? Koks tikslas pridėti, žinant, kad tie pinigai atiteks antstoliams? Jeigu pridėsiu prie minimumo pasiskolinusiam žmogui 100 litų, jam liks tik 20. Kitus pasiims antstoliai. Kodėl turime remti užsienio kreditorių? Kas mums svarbiau - vaikai ar nemotyvuotą paskolą suteikęs bankas? Besąlygiškai išsiieškantis skolą. Jeigu socialinė darbuotoja prižiūri šeimą, kodėl prieš suteikiant paskolą negalima jos atsiklausti, ar ta šeima įstengs paskolą sugrąžinti? Štai ir pavyzdys, kodėl skurde išaugę vaikai nori iš to kaimo kuo greičiau dingti.
- Lietuvos demografinė situacija pavojinga. Vieni išvažiavę, kiti nebenori gimdyti vaikų, skųsdamiesi, kad neturi sąlygų, per maži atlyginimai. Kaip pragyventi minimumą gaunančiam žmogui?
- Pas mus labai daug mokestinių nesąmonių, bet valdžia nenori priimti sprendimų, todėl niekada tos problemos nebus išspręstos. Negalima apmokestinti tais pačiais mokesčiais minimumo ir didėlesnių atlyginimų. Mes galėtume pasamdyti daugiau žmonių, bet mokesčiai mus spaudžia į kampą. Užuot už tuos pačius pinigus pasamdę 3 darbininkus, išgalime pasamdyti 2. Mūsų valstybė nori būti turtinga vargšų sąskaita. Ką iš to laimime? Niekas negalvoja, kad paprastas darbininkų sluoksnis ir yra didžiausi vartotojai. Viską, ką uždirba, jie išleidžia maistui, mokesčiams, o tie, kurie uždirba daug, taupo ir jų pajamos įšaldomos, nepatenka į apyvartos ratą. Per tai valstybė pati sau užveržia kilpą, ji nebeturi iš ko paimti pinigų, ima iš to, kas geriausiai matomas.
- Kur matote savo sūnaus ateitį?
- Negaliu atsakyti už savo sūnų, kiekvienas savo kelią turi rinktis pats, o tėvų pareiga yra parodyti, kas gimtinėje yra gera. Neturiu aš prestižinių daiktų, prestižinio automobilio. Ir namo nesistačiau naujo, o remontuoju senelių namą. Daug kas sako, kad neapsimoka, išeina brangiau. Bet yra kitkas, ko nenusipirksi su nauju namu, - šeimos ryšys, prisiminimai. Norėdami geriau gyventi, pirmiausia turime pradėti nuo vertybių. Labai jau daug materialistų pasidarė. Kaip anksčiau troško laisvės, taip dabar - pinigų. Vertybes, kurios mane motyvuoja dirbti, matau tik Lietuvoje. Man svarbu kultūra, kurioje užaugau, aplinka, kuri man įprasta. Noriu, kad užsimanęs suvalgyti cepeliną galėčiau nueiti į kavinę ir jį sukirsti, o ne ieškoti užsienyje parduotuvės, kur būtų kažkoks jo pakaitalas. Svarbu, kad teatre galėčiau spektaklio klausyti gimtąja kalba, „Žalgirį“ žiūrėti Kauno arenoje su visais, kurie daro bangą „Už „Žalgirį“, o ne siūbuoti kurioje nors užsienio šalyje „Prieš „Žalgirį“. Manau, kad svarbiausių dalykų gyvenime už pinigus nenusipirksi.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą