Telefonų apsėsti

(Iš kairės) Deimantė Karlinskaitė, Lijana Gadeikytė ir Karolina Valentonytė tvirtina, jog kartais pasidaro nemalonu, kai susitikus draugė nepaleidžia telefono iš rankų, tad geriausias būdas tai išspręsti - sugalvoti taisyklę, kad būnant kartu, telefonas privalo likti rankinėje. Autorės nuotr.

Virtuali erdvė - vieta atsiverti

„Parašyti savo jausmus ir tiesiog išsiųsti yra kur kas lengviau, negu juos išsakyti garsiai, žiūrint žmogui į akis. Tačiau, mano nuomone, visi turėtų nuo to atprasti, nes vis dėlto žmonės neturėtų visko perkelti į virtualų pasaulį, o kuo daugiau bendrauti susitikę“, - mano septyniolikmetė moksleivė Lijana Gadeikytė.

Deja, šitaip mąsto ne visi paaugliai. Pastebėta, jog nemažai jų virtualioje erdvėje yra linkę labiau atsiverti ir pasitikėti vieni kitais, o virtualus bendravimas šiandien paaugliui tapo tokia pat gyvenimo rutina kaip rytinė kava ar dušas. Ypač daugėja jaunų žmonių, kurie negali likti be mobiliojo ryšio net kelioms minutėms, visur, kur tik eitų, turi mobilųjį telefoną ir nuolat jį tikrina. L. Gadeikytė atvirauja, kad tokios telefono funkcijos kaip žaidimai, naršymas internete, fotoaparatas bei įvairios programėlės lemia tokį greitą pripratimą prie telefonų. Tad vos tik pasidaro nuobodu, laisvoms minutėms užpildyti iš karto griebiamasi mobiliojo telefono.

„Žmonės virtualiame pasaulyje gali jaustis laisvesni. Tai labai patogu kuklesniems žmonėms, kuriuos “gyvas” bendravimas gali varžyti,- teigė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos psichologė Daiva Martinkuvienė. - Taip pat ši problema gali gimti šeimoje, kur tėvai neakcentuoja jausmų reiškimo svarbos. Taip augę vaikai, nors ir išgyvena tam tikrus jausmus, sunkiai juos išreiškia žodžiais, tad bendraudami telefonu, jie jaučiasi saugiau, nes turi laiko suformuluoti savo mintis. Netgi jaustukai yra patogesni reikšti savo emocijas - tereikia spustelėti ant šypsenėlės, ir pašnekovas jau žino, kaip jautiesi. Toks elgesys išduoda žmogaus uždarumą, menkesnį pasitikėjimą savimi. Virtualus bendravimas - gal ir geras būdas užmegzti naujas pažintis, tačiau tai niekuomet neatstos gyvo ir nuoširdaus bendravimo.“

Viltys neatitinka tikrovės

Kretingoje, taip pat kaip ir visoje Lietuvoje, daugėja vietų, kur be vargo gali prisijungti prie interneto. Greitai taps sunku rasti gatvę, kavinę, oro uostą ar parduotuvę, kurioje nebus nemokamo WiFi. Ir visgi koks bus viso to rezultatas? Daugelis nuolatos bus prisijungę ir neras minutėlės atsikvėpti ir tiesiog pabūti su brangiais žmonėmis.

Įžengus pro kavinės duris, dažniausiai tikimės išvysti nuoširdžiai besišnekučiuojančius žmones, žvelgiančius vieni į kitus spindinčiomis akimis... Tačiau vis dažniau, vos atsisėdę prie staliuko, jauni žmonės išsitraukia savo mobiliuosius telefonus iš kišenių ir ima susirašinėti trumposiomis žinutėmis arba naršyti internete, vietoj to, kad bendrautų su draugu, atėjusiu kartu.

Pokalbiui trečias nereikalingas!

Trys septyniolikmetės merginos – Lijana Gadeikytė, Karolina Valentonytė ir Deimantė Karlinskaitė – teigė, jog gavusios sms, net ir žinodamos, kad tai labai nemandagus elgesys, tiesiog negali neatrašyti žmogui, kuris laukia atsakymo, taigi greitai atrašo, ir stengiasi kuo greičiau padėti telefoną į šalį. Tačiau, jei tenka pabūti kitoje barikadų pusėje, kai draugas minko telefono klaviatūrą, jos nejučia pasijunta apgailėtinai, ypač, jei tuo metu pasakoji kažką įdomaus. „Susidaro įspūdis, kad draugas tavęs nebesiklauso, o juk kiekvienas iš mūsų nori būti išgirstas“,- mano Karolina Valentonytė.

„Kiekvieną kartą duodi sau pažadą - niekada daugiau kalbantis su kitais nesinaudoti telefonu, tačiau po kiek laiko ir vėl pagaunu save taip darančią. Imi suvokti, jog vien pažado neužteks. Jei toks elgesys tampa įpročiu, reikėtų susirūpinti ir sugalvoti taisyklę, kad būnant su draugais, telefonas privalo likti rankinėj“, - kalbėjo Deimantė Karlinskaitė.

Ne iš piršto laužta tiesa

Spalio mėnesį įvairiose Kretingos kavinėse klientai buvo slapčia stebimi „kupriniečių“ komandos – siekėme išsiaiškinti, ar iš tikrųjų bendraujant su bičiuliais „gyvai“, vis vien neužmirštama pamaigyti ir telefoną. Tyrimo rezutatai buvo įvairūs. Pavyzdžiui, dvi maždaug šešiolikos metų amžiaus merginos kavinėje sedėjo 42 minutes, viena iš jų 7 minutes buvo susikoncentravusi tik į savo mobilųjį telefoną. Panašiai elgėsi ir septyniolikmetės, viena telefonu naudojosi 4,5 minutės, o kita - 5 min. Penkiolikmetės, praleidusios kavinėje 48 minutes, net 11 iš jų nepaleido telefono iš rankų. O štai vidutinio amžiaus pora, atėjusi į kavinę paskanauti kavos, per 12 minučių, bei dvi maždaug aštuoniolikos metų amžiaus draugės per valandą nė karto nepasigedo telefono draugijos. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog ši problema yra opiausia tarp paauglių.

Žodžiai, sklindantys iš žmonių lūpų, skamba kur kas nuoširdžiau, negu surinkti telefono ar kompiuterio klaviatūromis. Juk telefonas buvo išrastas ne tam, kad atsiribotumėm nuo mus supančio pasaulio bei iššvaistytumėm savo laiką nenuveikdami nieko prasmingo. Jis sukurtas tam, kad puoselėtume šiltus ryšius su mums brangiais žmonėmis.

Lina LIEBUTĖ

"P. n." akademijos narė