Tėvų ir paauglių santykiai: kaip susikalbėti „ta pačia“ kalba, išvengti autoritarinio valdymo

Problemos mastas dar labiau išryškėja karantino akivaizdoje, kai dauguma veiklų, įskaitant ugdymo įstaigas ir popamokinius užsiėmimus, yra perkeliami į namus. Kaip tokioje situacijoje ir santykius perkelti į naują, aukštesnį lygmenį, o galbūt draugystė tarp tėvų ir paauglių jau seniai nebėra madinga?

Paauglystės krizės „tada“ ir „dabar“: pasikeitė paaugliai ar visuomenės problemos?

Kaip pastebi klinikinė psichologė Jūratė Ašmantė, tipinis šių dienų tėvų ir paauglių portretas yra gana niūrus. „Pažeista tėvų ir vaikų santykių hierarchija, prarastas tėvų autoritetas, dialogo trūkumas, kasdieninė abipusė kritika ir pretenzija, susierzinimas ir pyktis, nusivylimas ir nuoskauda, nepasitikėjimas ir abejingumas. Prarastas santykių lengvumas ir džiaugsmas, abipusė pagarba ir bendradarbiavimas“, – konstatuoja J. Ašmantė. 

Vis dėlto, teigti, kad paauglystės etapu sunkiai sutarti su tėvais yra tik šio amžiaus problema, pasak psichologės, būtų nevisai tikslu. „Paauglystės krizę išgyvenantis žmogus ieško savęs, naujų buvimo ir veikimo būdų, todėl suprantama, kad santykiuose su tėvais atsiranda daugiau įtampos ir konfliktų.

Man šis paauglių ir tėvų santykių portretas yra mūsų visos visuomenės bei joje vyraujančių santykių, žmogaus jausenos, jo vidinės bei išorinės būties atspindys. Pasireiškia išplitęs beprasmybės jausmas, paskirties stygius, betiksliškumas, nusivylimas, nuobodulys, demoralizacija“, – vardija psichologė.

Tėvų pastangos į santykius su vaikais – aukso vertės

Psichologė įsitikinusi, kad tėvai turi prisiimti atsakomybę už santykius su savo vaikais, ir visada gali siekti glaudesnio ryšio su jais.

„Tėvai turėtų mokytis dovanoti meilę avansu, nesitikint kažką gauti mainais. Jiems dera stengtis būti mylinčio ir rūpestingo globėjo ar mokytojo vaidmenyje, kuris saugo, gina, globoja. Reikėtų vengti tokių bendravimo klaidų kaip paliepimų ir įsakinėjimų, kritikos, vertinimų, grasinimų, patarinėjimų, lyginimo su kitais, kvotimo, pamokslavimų ir moralizavimų, taip pat gėdinimo. Vaiko abejingumas, uždarumas, tėvų vengimas ir pasipriešinimas auklėjimui – tai dažniausiai jau auklėjimo, ankstesnio bendravimo klaidų pasekmės“, – sako J. Ašmantė. 

Tėvams, auginantiems paauglius, psichologė pataria, jog geriausias auklėjimo pasirinkimas tokiu metu, tai bendravimas su vaiku kaip su draugu. Be to, priekaištus rekomenduojama keisti pastiprinimu, padrąsinimu ir palaikymu. Pavyzdžiui, „Aš tikiu, - kitą sykį Tau tikrai pavyks gerai pasiruošti testui“. O jei kyla pyktis, ar kiti nemalonūs jausmai dėl tam tikrų vaiko poelgių, tikslingiau naudoti teiginius, prasidedančius įvardžiu „Aš“ ir akcentuoti savo jausmus, kilusius probleminėje situacijoje, o ne vaiko elgesį.

Pavyzdžiui,  „Aš labai jaudinausi, kai Tu negrįžai namo sutartu laiku. Prašau, grįžk kada esi pažadėjęs“. Tokiu atveju, psichologės teigimu, suteikiame vaikui grįžtamą ryšį apie jo veiksmų įtaką aplinkiniams ne priekaišto forma. Reikalavimus svarbu keisti įkvėpimu, o jei vaikas nenori atvirauti, reikia pradėti patiems būti atviresniems su juo.

Paaugliams ypač svarbus supratimas ir palaikymas

Aukščiau minimais patarimais dažnai praktikoje vadovaujasi ir dvi paaugles dukras auginanti Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos narė, lektorė, trečius metus veikiančios programos jaunoms merginoms „GRL PWR“ įkūrėja ir vadovė Eglė Kislovski. Nors pati daug dėmesio skiria darbui su vaikais ir paaugliais, studijuoja pedagogiką, psichologiją ir aktyviai domisi tėvystės temomis, kone kasdien susiduria su daugeliui tėvų būdingais iššūkiais.

„Dukroms pasitaiko ir nuotaikų kaita, ir nenoras ką nors daryti, taip pat tam tikri atsikalbinėjimai ir panašios problemos. Vis dėlto, manau, jog pagrindinis dalykas su kuo susiduria tėvai, tai jų noras kontroliuoti vaikus. Dėl to dažnai vaikams tarsi neleidžiama sužinoti kaip yra geriau, neleidžiama jiems išgirsti savo vidinio balso. Atrodo, mes juk tėvai, tad neva žinome, kada vaikams keltis, kada valgyti, kada daryti namų darbus, kada praustis ir kada nesiprausti, kaip kalbėti ir kaip nekalbėti“, –apgailestauja žymi mama.

Moteris įsitikinusi, kad vaikai turi mokytis iš savų klaidų, suvokti,  jog klysti yra normalu, kad jie nėra tobuli, o žmonės kaip ir visi.

„Dukroms stengiuosi leisti mokytis iš savų klaidų ne sakant, „ar gi aš nesakiau”, o būnant šalia, kai jos suklysta, palaikant ir bandant betarpiškai suprasti.Manau, tai ypač svarbu paauglystės metais, nes tokio amžiaus vaikai tikrai nori supratimo, palaikymo, meilės, galimybės suklysti ir žinoti, kad yra pasaulyje bent vienas žmogus pas kurį gali sugrįžti ir tiesiog pabūti, prisiglausti bei  pasikalbėti“,  – įsitikinusi E. Kislovski. 

Pedagogikoje vieno atsakymo nėra

„GRL PWR“ įkūrėja ir vadovė E. Kislovski nuolat bando aplinkiniams priminti, kad vaikų auginimas ir auklėjimas – tai nuolatinis procesas ir nesibaigiančios paieškos. Ji tikinti, jog esant vienam receptui, visi juo ir vadovautųsi, tačiau tiesa ta, kad ne tik mes, bet ir mūsų visų vaikai yra skirtingi, todėl į kiekvieną jų, moters teigimu, dera atsinešti kaip į individualią asmenybę. 

„Bepigu kalbėti ir rūpintis gerais vaikais, kurie jau atėjoį šį pasaulį su visai kitokiu uždaviniu ir jie nuo pat pradžių geba šiek tiek daugiau. Pavyzdžiui, turi daugiau nuolankumo, moka išklausyti, daug ką paprasčiau supranta. Jiems paprastai lengva mokytis mokykloje, jie žino  ką reiškia padėti ir užjausti. O ar susimąstome, kaip rūpintis tais vaikais, kurie yra kitokie?

Sakykime, jei vaikas neturi talento, silpnai mokosi. Kai nuvažiuoju į mokyklas ir pažiūriu garbės lentas – ten dauguma pirmūnų –, man realiai suspaudžia širdį, nes tokius vaikus yra pakankamai lengva mokyti. O kur tie vaikai ir mokytojai, kurie sugebėjo iš blogai besimokančiojo ar neklaužados išauginti pilnavertę asmenybę su aukštomis vertybėmis bei žiniomis? Ar ne jie turėtų puošti garbės lentą?“, – mąsto moteris. 

Ji sakanti, kad patys tėvai, pervargę nuo įtampos, darbų ir rutinos, dažniau turėtų atsigręžti į save ir pasiteirauti savalaikių klausimų: „ar tikrai moku mylėti?“, „ar moku suprasti kitus?“, „ar moku išgirsti kitus ir juos gerbti?, „kodėl aš tapau tėvu ar mama?“ ir pan. Dialogas su savimi gali padėti nurimti, pagerinti asmeninius ir tarpasmeninius santykius.

Karantiną siūlo išnaudoti kaip galimybę puoselėjant tėvų ir vaikų santykius

Apie tai, kad karantinas neigiamai koreguoja visuomenės sveikatą, specialistai kalbėjo vos įpusėjus pirmajai bangai. Šiuokart išbandymai neaplenks, tačiau tėvai, praleisiantys daugiau laiko namuose su savo atžalomis, turėtų išnaudoti jį santykių konstravimui, pozityvaus ryšio užmezgimui ir bendroms veikloms.

„Nepalikite vaikų tik jų telefonuose, kompiuteriuose, priešingai – sugalvokite ką galite veikti kartu. Kalbėkitės, žaiskite, tvarkykitės, eikite pasivaikščioti, žiūrėkite filmus ar pieškite kartu, galų gale nuplaukite drauge automobilį, sutvarkykite garažą ar namų spintas. Stenkitės gyventi kartu, o ne atskirai, bet taip, kad patiktų ir jums, ir vaikui“, – rekomenduoja E. Kislovski. 

Jai antrina ir psichologė J. Ašmantė, primindama, jog norint gražių, harmoningų tarpusavio santykių, neišvengiamai abi pusės turi klausytis. Karantino metu ji taip pat ragina permąstyti, kaip tenkinami vaiko poreikiai ir dažniau diskutuoti apie jų įgyvendinimo galimybes bei visuomet abiem pusėms laikytis duoto žodžio. 

„Vaikai mokosi iš to, ką mato, iš to, kokius pavyzdžius jiems demonstruojame. Jei vaikui neleidžiate ilgai būti prie kompiuterio ar išmaniajame telefone, tai ir patys neturėtumėte būti įnikę į išmaniuosius įrenginius 15-20 min. per dieną“, – primena J. Ašmantė.