Tėvų pareiga – paruošti vaiką gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra

Vaikai susiduria su daugybe problemų bendraudami. Šokiruojančią statistiką pateikia JAV mokslininkai:

- vaikai, kurie gyvena vieni su biologine mama (tik vaikas ir mama), 14 kartų dažniau patiria psichologinį ar fizinį smurtą;

- vaikai, kurie gyvena vieni su biologiniu tėčiu (tik vaikas ir tėtis), 20 kartų dažniau patiria fizinį ar psichologinį smurtą;

- vaikai, kurie gyvena su tėvais, kurie nėra susituokę, 20 kartų dažniau patiria fizinį ar psichologinį smurtą;

- vaikai, kurie gyvena su biologine mama ir patėviu, 35 kartus dažniau patiria fizinį ar psichologinį smurtą;

- vaikai, kurių tėvai gyvena atskirai (išsituokę), 77 proc. dažniau patiria fizinį smurtą.

Įsiklausius, ką norima pasakyti tokia statistika, susidaro įspūdis, jog vaikai gyvena karo lauke. Ar jūs esate toks tėvas/mama, kuriam vaikas gali pasipasakot apie jį užklupusias negandas? Ar jūsų vaikas gali jumis pasitikėt? Ar žinote, kaip ir nuo ko pradėti pokalbį? Ir kaip grįsti tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba paremtą bendravimą tarp vaiko ir savęs?

Iš asmeninės ir darbo patirties galiu išskirti kelis bendravimo būdus su vaikais:

Pirmasis: agresyvus būdas – tėvai rėkia daug ir dažnai, ignoruoja vaiko jausmus ir norus. Vaikai atsako įvairiais būdais: daugiau laiko praleidžia „su savim“, tampa uždaresni, dažniau patiria baimę, dažnai rėkia atgal ir ignoruoja tėvų nuolatinius įsakymus.

Antrasis: pasyvus būdas, kai su vaiku bendraujama žemu tonu, švelniai, nuolat ir per daug paisoma vaiko norų. Deja, šie tėvai, praradę kantrybę, tampa agresyvūs ar isteriški.

Trečiasis: kategoriškas būdas – mano nuomone, vienas efektyviausių būdų bendrauti su vaikais. Tvirtas, nuoseklus, skaidrus, teigiamas, šiltas ir savimi pasitikintis. Jis rodo vaikui, jog mama ir tėtis žino, kas vyksta, ir žino, kaip spręsti problemas. Be to, jais galima pasitikėti.

Psichologai išskiria kelis patarimus, kaip padaryti savo bendravimą su vaiku efektyvų:

1. Kreipkitės vardu. Visiems malonu girdėti savo vardą. Tačiau nepersistenkite, vardas pokalbio metu turėtų būti minimas ne dažniau nei kartą per tris minutes.

2. Naudokite pozityvią kalbą. Venkite žodžio „ne“ (pavyzdžiui, užuot sakius „nesudaužyk stiklinės“, geriau sakyti „tvirtai laikyk stiklinę, ji man brangi“). Nesišaipykite, nepravardžiuokite ir negėdinkite. Tai žemina vaikus ir kenkia jų savivertei. Mes nenorime bendrauti ar atvirauti su žmogumi, kuris bet kada gali įžeisti mūsų jausmus. Naudokite daugiau teigiamų ir malonių žodžių: „man labai patiko, kad šiandien susitvarkei kambarį“, „tu taip stengeisi dalintis žaislais su sesute, mane tai labai džiugina“, „ačiū, kad padėjai sutvarkyti šią netvarką“.

3. Išlaikykit akių kontaktą. Stenkitės, jog jūsų ir vaiko akys būtų viename lygyje.

4. Niekada nebaikite pokalbio pakeltu tonu. Mes keliame balsą tada, kai jaučiamės neišgirsti. Efektyvus bendravimas remiasi tuo, jog „esu išgirstas“. Nuomonės ne būtinai turi sutapti, tačiau išgirsti vienam kitą yra būtina. Nusiraminkite ir ramiai tęskite pokalbį.

5. Siūlykite išeitis ir alternatyvas. Išaiškinkite savo nuomonę, tačiau jos prievarta nebrukite.

6. Rodykit pavyzdį. Vaikai mokosi bendrauti iš mūsų – visada prisiminkite, jog jūs esate didysis pavyzdys. Prisiminkite tai prieš pagalvodami ar pasakydami: „su tavimi neįmanoma bendrauti“.

7. Būkite malonus, bet užtikrintas. Jei turit savo nuomonę ar priėmėte sprendimą, jo ir laikykitės. Nenuolaidžiaukite.

8. Kalbėkite „aš“ kalba. Dažniausiai kalbame „tu“ kalba ir tai skatina kitą žmogų gintis. Pavyzdžiui, užuot sakius „tu ir vėl nenusivalei batų“, „ateik čia“, sakykite „aš norėčiau, kad nusivalytum batus“, „aš norėčiau, kad prieitum prie manęs“.

9. Parodykite, kad supratote, ką jums nori pasakyti. Nepertraukinėkite, tačiau pasitikslinkite, ar teisingai supratote, apibendrindami ar pakartodami tai, ką jums pasakė.

10. Priimkite. Net jei jūsų nuomonės nesutampa, nesivelkite į ginčus, o tiesiog pasakykite: „aš suprantu, jog tavo nuomonė kitokia, tačiau tai yra mano nuomonė“. Nuslopinkite savo emocijas ir reaguokite ramiai, tiesiog išklausykite. Dažnai vaikai pasako tik vieną dalį tiesos, norėdami patikrint savo tėvus, ar verta sakyti visą tiesą, ar jie bus išgirsti ir teisingai suprasti.

11. Išsiaiškinkite, ko iš jūsų nori vaikas: patarimo, pagalbos ar tiesiog išklausymo. Tai ir suteikite 

12. Mes visi mokomės iš savo klaidų. Jei priimti jūsų vaiko sprendimai nekelia grėsmės, leiskite jam klysti.

13. Susikurkite laiką bendravimui. Pastebėkite, kada geriausiai sekasi bendrauti (prieš miegą, prie pusryčių stalo ar važiuojant mašina) ir išnaudokit tą laiką, susikurkite veiklos tik sau ir savo vaikui, pabūkite dviese. Visada prioritetą skirkit savo vaikui ir jei jis nori su jumis pabendrauti, skirkite tam laiko. Patys inicijuokite pokalbius kalbėdami apie save ir savo jausmus, atviraukite ir leiskite jums patarti.

14. Pati svarbiausia taisyklė – konfidencialumas. Tai, ką kalbatės su savo vaiku, tegul tarp jūsų dviejų ir pasilieka.

Tėvų ir vaikų bendravimas yra dažniausiai komplikuotas ne tik dėl to, jog mus skiria laikmetis, kuriame augame, amžius ir įsitikinimai, bet ir tai, jog bendravimas – tai sąveika tarp žmonių, kuri priklauso nuo abiejų pusių.