Tikiu, kad tėtis būtų laimingas

- Ar nudžiugai, sulaukusi pasiūlymo vesti „Beprotiškai fantastišką gimtadienį“?

- Pasiūlyta buvo net ne skambučiu, o pirmiausia per feisbuką, kaip šiais laikais, matyt, darosi populiaru. (Šypsosi.) Nedvejojau, nes renginių vedimas man yra be galo įdomu, o kai šis dar toks ypatingas... Aš tiesiog galvoju: kodėl nešvęsti dienos, kuri mums davė Vytautą Kernagį? Manau, kad tai dar viena puiki proga smagiai praleisti laiką ir paminėti tėčio gimtadienį. Koncertas vyks gegužės 15 dieną, nors tikrasis V.Kernagio gimtadienis yra gegužės 19-ąją. Lietuvos televizija filmuos renginį ir būtent gegužės 19 d. jį transliuos.

- Ar vesdama tėčio gimtadienio šventę nebijai susigraudinti?

- Man emocijos yra gražu, kad ir kokios jos būtų. Jeigu žmogus susigraudina - irgi gražu, nes tai, kas eina iš vidaus, yra tikra. Tai bus trečias „Beprotiškai fantastiškas gimtadienis“, kurį aš vesiu. Kartais sunku atsiriboti, atrodo, ne ne ne, į nieką nereaguosiu, bet negali žinoti, kas sujaudina ir viduje sužadina jausmą: kartais pasidalytas prisiminimas, kartais išgirsta daina sukelia tam tikrų asociacijų. Aš atviromis ašaromis neraudu, bet jeigu apima lengvas graudulys ar susijaudinu - nemanau, kad turėčiau tai slėpti, nes man iki šiol yra ilgu ir turbūt visą gyvenimą bus ilgu tėčio.

- Kaip buvo švenčiami tikrieji V.Kernagio gimtadieniai?

- Mūsų šeimoje labai daug gegužinukų, mano mama - irgi. Mes išsirinkdavome vieną gegužės dieną, kada švęsdavome daug gegužinukų gimtadienių, nes kas savaitgalį švęsti jau būdavo per sudėtinga. Tokie gimtadieniai ir būdavo - pilni žmonių, linksmi, kupini veiksmo ir labai smagūs.

- Ką tau reiškia žodis „beprotiškai“? Ar esi sakiusi: beprotiškai tave myliu, o gal beprotiškai tavęs nekenčiu?

- Šitas žodis yra tapęs mūsų kasdienybės dalimi - tėtis jį dažnai vartodavo ir kasdienybėje, ir darbe. Kartais jį vartojame ir šeimoje. „Beprotiškai myliu“ tikrai esu sakiusi, nes aš taip myliu savo vaikus - be proto ir niekaip kitaip šito jausmo neapibūdinsi.

- Ką šį kartą stengsiesi perteikti „Beprotiškai fantastiškame gimtadienyje“, kuris vyks gegužės 15-ąją Vilniaus mokytojų namų kiemelyje?

- Turbūt labiausiai reikia stengtis transliuoti gerą nuotaiką, perteikti gražią viso gimtadienio mintį. Galima švęsti daug gimtadienių - dangus yra padovanojęs šitiek daug nepaprastų asmenybių ir sakau - kodėl nešvęsti dienos, kada į pasaulį atėjo V.Kernagis. Jo dainos, jo buvimas, jo kalbos, pasakojimai iš tikrųjų palietė labai daug žmonių, galbūt jos kažką įkvėpė imtis dainavimo, kažką eilėraščių kūrimo ar net scenarijaus. Visos jos labai gilios ir bent vienoje turbūt kiekvienas galėtume rasti save. Tai yra labai graži proga švęsti, o gedėjimas ir liūdesys niekur nedingsta - jis yra visą laiką.

- Ar tau įdomus vedėjos amplua? Ar negąsdina kritika?

- Man labai įdomus šitas darbas. Gal juokingai nuskambės, bet metams bėgant ateina toks laikas, kai kritika nebe taip gąsdina, aišku, savotiškai į ją reaguoji, kartais sudėtingiau, kartais lengviau. Aš esu iš tų žmonių, kuriems malonus pats darbas ant scenos - man žiauriai patinka visas jaudulys ir adrenalinas, kuris kyla prieš lipant ant scenos. Kaip ir tėtis sakydavo, kai išeini į sceną, pasakai „labas vakaras“ ir tada viskas nueina - atsipalaiduoji. Svarbiausia - pirmasis lūžis. Ir man tas lūžis žiauriai patinka - jaudulys, ta pirma publikai ištarta frazė ir jausmas, kaip staiga viskas apsiverčia. Ir jeigu dar pajunti, kad žmonės tau šypsosi, tai tiesiog nepaprastas jausmas.

- Jūsų mama Dalia Kernagienė yra minėjusi, kad dukra, kaip ir šviesaus atminimo vyras, scenos žmogus, o sūnus Vytautas visai kitoks...

- Taip, Vytukas yra kitoks. Jis anksčiau ir tėčiui sakydavo: kaip tu šitaip gali, nes aš atsistočiau ant scenos, pasakyčiau „labas vakaras“ ir nukrisčiau. Bet jis stipriai pasikeitęs - dabar jis tikrai drąsesnis, bet vis tiek, jeigu kur nors yra kviečiamas dalyvauti ar pakalbėti, dažnai sako: skambinkite mano sesei. (Šypsosi.)

- Tai kodėl nesekei tėčio pėdomis?

- Nėra taip, kad nebandyčiau. Dabar toks mano gyvenimo etapas, pavadinkime jį „mamavimu“. Mano filosofija tokia: vaikui iki trejų metų labai svarbu būti su mama. Nors taip atsitiko, kad Vėjas į darželį išėjo šiek tiek anksčiau, nes aš turėjau dirbti. O dabar su vyru laikomės tokio sprendimo: kol Džiugui sueis treji, aš esu su vaiku namuose, aš rūpinuosi mūsų namais, kiekvieną dieną vežioju Vėją į būrelius ir visa kita. Ačiū Dievui mes turime tam galimybes. Iš tiesų tai irgi nemažas darbas. Mes kartais su draugėmis pasikalbame, kad būna įvairių reakcijų: tai tu tik sėdi su vaiku namie, o ką tu dar veiki? Labai gaila, kai žmonės įsivaizduoja, kad tik sėdi su vaiku ant sofos ir stumi dienas. Vis tiek tu jį edukuoji, su juo užsiimi, bendrauji, vediesi į miestą - tu jį socializuoji. Tai yra didžiulis darbas. Kol kas šitą darbą aš dirbu visu tempu, o kai Džiugui sueis treji, bandysime jį leisti į darželį.

Tačiau permainos artėja ir joms mane labiausiai įkvepia šeima. Šiuo metu vaikams sumigus ar šiaip radus laisvą minutę, mes su Vytu (Vytautas Dambrauskas - red. past.) pasikalbame, svarstome įvairias idėjas, kuriame šeimos verslo planus. Esu ne sykį įsitikinusi, kad viskam gyvenime yra savas laikas. Kartais forsuojant tuščiai eikvojame energiją, kurią galime atiduoti ten, kur jos reikia kur kas labiau. Kaip tik Vasario 16-ąją vedžiau didelį koncertą - tai buvo pirmas renginys po ilgo laiko. Man tikrai labai patiko.

- Ar tėtis yra pateikęs vertingų patarimų, kaip elgtis scenoje?

- Mes apie tai su tėčiu nesame kalbėję, turbūt pirmą kartą ant scenos užlipau tada, kai tėtis jau buvo išėjęs. Bet manau, jis tikrai pažertų ne vieną patarimą. Mama įsitikinusi, kad jis būtų laimingas matydamas tai, ką aš darau. Ir tai įkvepia. Anksčiau daug skaitydavau komentarų, net tokių, neva aš savo pasirodymais scenoje tėčiui vos ne gėdą traukiu. Aš suprantu, kad tai yra vargšai žmonės, kuriems reikia išsispjauti - jie rašo visiškai manęs nepažinodami, paskui išjungia kompiuterį, nueina ir jiems nieko nėra. O aš išgyvendavau, bet dabar nebeleidžiu tokiems nereikšmingiems dalykams tirpdyti mano laiko. Kiek su mama kalbėdavausi, ji visą laiką kartodavo: tėtis tikrai būtų labai laimingas. Pagalvojau - kodėl gi ne. Gal jis ir dabar žiūri ir yra laimingas - negali žinoti. Mama yra sakiusi: „Aš nežinau, kas su tavimi atsitinka, bet kai tu užlipi ant scenos, tu esi visai kitas žmogus“. Gyvenime esu nuolat lekianti paskui vaikus, su džinsais, sportbačiais, skara ant galvos, todėl yra labai smagu bent porai valandų tapti truputėlį kitokia. Juk renginiui pasibaigus iššoku iš klaikiai pirštus nuspaudusių aukštakulnių, nusiimu tas priklijuotas blakstienas ir vėl grįžtu pas savo brangiausius.

- Tuomet nesuprantu, kodėl nebandei studijuoti aktoriniame?

- Nes tėtis neleido po vidurinės stoti į aktorinį, todėl aš baigiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir supratau, kad tai visiškai ne mano sritis. Tėtis buvo pasakęs, kad kai baigsiu rimtą mokslą, paskui jis finansuos ką tik noriu - dailę ar aktorinį. Aš įstojau į istoriją, po metų - į TSPMI, labai gaila, kai baigiau, tėčio jau nebebuvo - negalėjau nei pasigirti diplomu, nei pratęsti mūsų planų. Nežinau, ar aš galėčiau būti aktorė - nesu to bandžiusi. Kol kas labai smagūs tie nedideli man gyvenimo suteikiami šansai darytai tai, kas man įdomu - vesti renginius. Gal kada nors tai išaugs į ką nors daugiau, bet nesinori per daug užsisvajoti.

- Ar su mama, kuri yra absoliučiai šeimos žmogus, esate kalbėjusios tomis temomis, kaip rasti balansą tarp šeimos ir karjeros?

- Mes esame iš tikrųjų ne vieną kartą kalbėjusios apie tai, kad aš gyvenčiau truputėlį kitaip, negu gyveno ji. Kad vaikai ir šeima yra labai svarbu, bet dėl viso to neturi pamesti ir savęs. Esu laiminga, kad mama vėl tvirtai stovi ant kojų. Jau ne pirmi metai dirba dėstytoja ir labai mėgaujasi savo darbu. Net ir pabaigusios mokslus kai kurios studentės ir toliau palaiko labai gražius santykius su mama, tai įkvepia ją ir toliau stengtis. Ji nėra tik dėstytoja, ji - draugė, o tai sugeba tikrai ne kiekvienas. Aš dabar esu tik mama ir tuo džiaugiuosi, bet jeigu taip susidėlios gyvenimas, kad, nuolat lekiant paskui šiuos du energijos nestokojančius vaikus, pavyks dar ir užsiimti man įdomia ir malonia veikla, išvis bus tobula.