"Užsieniečiai pradeda mus pažinti kaip civilizuotą valstybę"

Tai kokie buvo jums šie metai?

Emociškai palankūs, nebuvo kada burbėti, nes reikėjo atlikti daug darbų. Džiugu, kad apie mus jau žino ne tik Telšiai ir Kaunas, drąsiai galime sakyti, kad daugėja užsakovų Stokholme ir Helsinkyje, Vokietijos, Anglijos miestuose, ir jie patenkinti mūsų produkcija.

Kokie jų poreikiai?

Kaip ir mūsų visų, tiesiog jie labiau akcentuoja kokybę ir žodžio laikymąsi. Leidykloms ir reklamų agentūroms, kurios garsioms įmonėms organizuoja prekinio ženklo pardavimo palaikymo grupę, akcijų nelabai reikia - joms reikia garantuotos kokybės ir terminų atitikimo, kvalifikuotos konsultacijos ir patarimų. Kinai to padaryti negali, nes jie per toli, užsakymų kiekis per mažas, o švedai, norvegai, suomiai yra per tingūs, kad norėtų tai daryti, ir jiems per brangu.

Kai užsieniečiai pasirašo sutartis, klausia, kas gamintojas, atvažiuoja pasižiūrėti, ar nedirbame prirakinti prie staklių, ar mūsų darbininkai nėra išblyškę iš bado, pagaliau - ar surenkame šiukšles ir išvežame perdirbti. Požiūris į mus dar savotiškas, bet jau gerėja, jie pradeda mus pažinti kaip civilizuotą valstybę. Mes populiariname lietuvio įvaizdį, kad jis gali ne tik dantų krapštuku atidaryti BMW, bet ir padaryti darbą ne blogiau, o kartais ir geriau nei išprusęs danas.

Metai buvo derlingi leidinių, gal buvo ypatingų užsakovų - iškilių dvasininkų, kūrėjų, mokslininkų?

Visa, ką įvardinai: ir daugiau iškilūs, ir mažiau, ir talentingi menininkai. Mes juos gerbiame ir mylime, nes jie suteikia originalių idėjų. Jie užkelia mums kartelę, kad galėtume patenkinti jų troškimą, kad žmogus išeitų su tuo kūriniu, kurį brandino bemiegėmis naktimis.

Išleidome nemažai gražių leidinių miestams - Kaišiadorims, Rietavui. Jūros šventei išspausdinome knygutę apie Klaipėdos herbo ir vėliavos atsiradimo istoriją, kilmę, kuri ir man pačiam buvo įdomi. Paskutinis projektas - Klaipėdos pramonės raidos istorija.

Išleidote kalendorių neregintiems vaikams, iliustruotą jų karpiniais, lipdiniais, piešiniais. O 2012 metais jūsų ir Vaivos Jokužytės sudarytą knygą "Eglė, žalčių karalienė" įprastu ir Brailio raštu Lietuvos spaustuvininkų bei pramonininkų asociacija, Kultūros ministerija pripažino geriausiu metų spaustuvės gaminiu.

Tai ne dėl verslo darėme. Vaikai, turintys regėjimo negalią, turi ir didžiulį norą suvokti pasaulio įvairovę. Leidinys unikalus, nes tokios technologijos gana retos, išleisti jį kainavo brangiai, tad greitai panašaus nebus.

Ar vis dar populiarūs yra fotografijų su šeimos, giminės istorijomis albumai?

Mes vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome juos gaminti ir jų poreikis vis auga. Žmonės pradėjo suvokti, kad tai svarbu, tai tampa viena geriausių dovanų, relikvija, o ją labai paprasta pasigaminti. Mus atrado ir menininkai, nes jie į albumus sudeda, kataloguoja savo darbus. Ir pasirinkimas yra nuo 4 centimetrų dydžio knygutės iki pusmetrio knygos. Gyvenimas pilnas įvairovių, vis bėgame paskui jį ir niekaip nepasivejame.

Jūs anksčiau leisdavote ir grožines, istorines knygas.

Mums leidyklos suformuoja, mes jiems gražiai padarome, jos gražiai padėkoja ir laiku atsiskaito. Netrukus turėtų išeiti knyga "Klaipėda ir klaipėdiečiai". Ten bus svarbiausios įmonės, nusipelniusios miestui asmenybės. Planavome, kad ji bus 400 puslapių, dabar jau ji pasiekė 800 puslapių. Tai bus tokia epistoliarinė knyga, kaip paminklas visiems, kurie prisidėjo, kad Klaipėdą žinotų ne tik tautiečiai.

Kažkada kalbėjote apie tai, kad didelė jūsų svajonė - spaustuvininkų dinastija. Dukra Vaiva dabar yra vykdančioji leidyklos-spaustuvės direktorė.

Vaiva yra kūrybingas žmogus, ir aš, žinodamas, kad anksčiau ar vėliau reikia pribėgti finišą, paskyriau ją savo dešiniąja ranka. Ji mokosi perimti visą Jokužio įmonės vardą ir galimybes. Man garsiai niekas nesakė, kad spaustuvininkų dinastijos nebus, auginame ir dvi anūkes, kurios irgi, manau, tęs mūsų darbus.

Kodėl dizaineriai kasmet kuria kalendorius su drugeliais?

Kartą išleidome juos su šikšnosparniais. Drugeliai yra nuolat atsinaujinančios gyvybės metafora. Iš nelabai simpatiško vikšro jie tampa gražuoliais, nuolat atsinaujina jų spalvos. Tai teikia optimizmo. Idėja buvo Vaivos. Džiaugiuosi kolektyvu, kuris su mumis yra dvidešimt antri metai ir vis dar nepraranda noro kurti, džiuginti ir stebinti mūsų mielus užsakovus ir mus pačius.

Esate žinomas fotomenininkas, išleidote fotografijų albumų, surengėte parodų. Kada išvysime aktų albumą?

Tvarkydamas savo archyvų sandėliuką, atradau nuo senų laikų išsaugotus ir beveik sveikus negatyvus. Tai dabar skenuoju ir darau tas fotografijas, kurios dabar turi didelę vertę, nes atspindi, kaip statė Anikę, kaip grindė Teatro aikštės grindinį, kaip kai kurie žmonės meldėsi Leninui, kaip jo skulptūrą nukėlė. Manau, gražios mergaitės palauks, nufotografuosime dar gražesnių.

Ar po Naujųjų metų bus naujovių?

Kiekvieni metai atneša vis ką nors naujo. Palinkėčiau visiems, kad nenusimintų, kas beateitų į valdžią, nes niekas neatims iš mūsų teisės dirbti. Kad ir kas žadėtų rojų, į jį reikės nueiti, o nelaimingų, nepatenkintų, ašikiu, yra ir ten: tai nektaras per saldus arba jo per mažai. Pasivažinėau su fotoaparatu po Žemaitiją, ir galiu pasidžiaugti žemaičiais, nes prieš trejus metus važinėjau dulkėtais keliukais, o dabar jie asfaltuoti, namai nudažyti, koplytėlių pristatyta, medžiai svarina vaisius. Tai gal nėra taip visiškai beviltiška. Gal man taip pasirodė, nes buvo auksinės dienos, bet manau, kad lietuviai yra unikali tauta - tiek mindė mus - nepamynė, neišrovė. Labiausiai bijau, kad ateinančios valdžios, norinčios mums gero, nenuvarytų kur nors, iš kur sunku būtų sugrįžti. Palinkėčiau - būkime lietuviais, nesitikėkime stebuklo, kurkime jį patys.