Vaikinukas rastus 4000 litų atidavė savininkei. Keistuolis ar doras žmogus?

Penkių vaikų susilaukusioje šeimoje užaugęs ir nuo mažų dienų prie darbų pratintas jaunas žemaitis gerai žino pinigų vertę. Gerai žino ir tai, kiek prakaito tenka išlieti, kad jų užsidirbtum. Todėl jam nė akimirkos nebuvo kilusi mintis rastus pinigus pasisavinti. Tėvų toks sūnaus poelgis nenustebino, bet ne vienas pažįstamas kraipė galvą. K.Liaudanskio manymu, kai daugumai žmonių nuostabą kels blogi darbai, o sąžiningumas taps įprastu reiškiniu, tada viskas į gera pakryps ir mūsų valstybėje.

Rasti 4 tūkst. litų nesugundė

Į akistatą su sąžine K.Liaudanskiui teko stoti sausio viduryje, kai su draugu lankydamasis Plungėje užsuko į šiame mieste esančią „Mildos“ degalinę ir išvydo ant žemės raudonos spalvos piniginę. Pakėlęs vaikinas ją pravėrė - viduje pūpsojo pluoštas kupiūrų. Nežinia kieno pamestoje piniginėje buvo 4 tūkst. litų. Tarsi iš dangaus nukritę pinigai neaptemdė proto - vaikinas išsyk ėmė svarstyti, kaip rasti piniginę pametusį žmogų ir grąžinti jam radinį. Piniginėje K.Liaudanskis aptiko vienos moters asmens tapatybės kortelę, jos vardu išduotas banko korteles. Vaikinas tikėjosi rasti kokį nors telefono numerį, kuris jam padėtų susisiekti su piniginės savininke. Tačiau jokio lapelio su telefono numeriu piniginėje neaptiko.

„Parvažiavau namo, padaviau piniginę mamai, bet ji irgi neaptiko nieko, kas padėtų susisiekti su piniginės savininke, - prisimena kadaitiškis. - Tada sėdome prie kompiuterio ir, įvedę asmens tapatybės kortelėje nurodytus piniginės savininkės vardą bei pavardę, pamėginome ją rasti populiariame socialiniame tinkle. Moterį tokiu vardu ir pavarde pavyko aptikti. Parašiau jai, bet atsakymo nesulaukiau. Nesėkmingos buvo paieškos ir per internetą. Pagal aptiktą telefoną susisiekiau su vienos įmonės darbuotoja, bet ji teigė piniginės nepametusi. Apie radinį pranešiau policijai. Pareigūnai patarė jį atnešti į komisariatą, bet nutariau dar pamėginti savininkę surasti pats. Piniginę apžiūrėjo ir namo grįžęs brolis - jis ir aptiko lapelį, ant kurio buvo užrašytas telefono numeris“.

Piniginės net nespėjo pasigesti

Paskambinus rastu telefono numeriu, atsiliepė moteris. Išgirdusi, ko vaikinas ieško, pašnekovė paprašė palūkėti - ji tuoj pakviesianti piniginės savininkę, su kuria dabar kaip tik esanti šermenyse. Paaiškėjo, kad piniginės savininkė dar nė nebuvo spėjusi jos pasigesti.

„Kai paklausiau, ar ji nepasigedo piniginės, nustebusi moteris atsakė: „ne“, - šypsosi K.Liaudanskis. - Tik paprašyta pažiūrėti, ar išties turi piniginę, ji apsižiūrėjo ir sutrikusi pripažino, kad piniginės neturi. Norėdamas įsitikinti, kad kalbu tikrai su piniginės savininke, paprašiau jos pasakyti asmens kodą - moters padiktuoti skaičiai sutapo su užrašytais ant piniginėje rastos tapatybės kortelės. Pašnekovė teigė gyvenanti Telšiuose, o dabar esanti Kazlų Rūdoje, vyro šermenyse. Ji svarstė, kaip čia reikėtų susitikti, bet nuraminau, kad piniginė niekur nedings. Po poros dienų atvažiavusi jos savininkė labai dėkojo. Radybų man įbruko 200 litų, nors ir tų radybų nenorėjau priimti. Dar užsirašė mano vardą ir pavardę, adresą, kur gyvenu. Galvojau, kam jai to reikia, o paskui Plungės laikraštyje „Žemaitis“ pamačiau išspausdintą tos moters padėką, kurioje man dėkojo už sąžiningumą“.

K.Liaudanskis sako, kad po šio įvykio jo gyvenime niekas nepasikeitė. Vaikinas tik dar kartą įsitikino, kad geri darbai ir grįžta gerumu. O gerų darbų gali būti kupina kiekviena diena. „Visada sustoju pavežti pakeleivių, anądien traktoriumi ištempiau užklimpusį autobusą, - pasakoja kadaitiškis. - Tai nėra išskirtiniai, daug jėgų ar laiko reikalaujantys geri darbai. Tačiau kam nors pagelbėjus ir pačiam gera širdyje“.

Sąžiningumą įskiepijo tėvai

Kodėl šiandien Lietuvoje žmones stebina sąžiningumas? Kodėl atrodo neįprasta tai, kas turėtų būti natūralu? K.Liaudanskis sako nė minties neturėjęs pasisavinti rastus pinigus. Vaikinas pirmiausia pagalvojęs apie tai, kaip sunkiai turėjo dirbti šiuos pinigus pametęs žmogus, kad juos uždirbtų. Kuo greičiau rasti pinigų savininką skatino ir suvokimas, kaip turėtų jaustis tokią sumą pametęs žmogus.

Ar daug žmonių pasielgtų taip, kaip pasielgė jaunas kadaitiškis?

Pats K.Liaudanskis teigia galintis garantuoti, kad jo šeimos nariai - tėvai, du broliai ir dvi seserys - tikrai pasielgtų lygiai taip pat. Tačiau iš pažįstamų išgirsti nusistebėjimai dėl vaikino poelgio nekelia abejonių, kad tikrai ne visi būtų atsispyrę pagundai rastus pinigus priglausti savo užantyje. Tik K.Liaudanskiui tokios dvejonės yra svetimos.

„Kas ne mano, tas ne mano, - it kirviu nukerta žemaitis. - Užsidirbsiu ir turėsiu. Juk iš svetimos nelaimės sau laimės nesusikursi. Tėvai nuo mažų dienų mus visus mokė gyventi sąžiningai, būti nepakančius blogiui, nebijoti darbo. Jie sakydavo, kad tik darbo nebijantis žmogus gali kažką pasiekti“.

Sąžine besivadovaujančiam K.Liaudanskiui ir pačiam gyvenime teko sutikti kur kas daugiau gerų nei pikta linkinčių žmonių. Vaikinas tiki: šiandien jis kam nors pagelbės - kitą dieną ir pats pagalbos sulauks. „Gerų žmonių turbūt yra daugiau, - svarsto kadaitiškis. - Tačiau ir pagundų daug, o joms atsispirti kartais ir geros širdies žmogus gali nesugebėti“.

Laimės už pinigus nenusipirksi

K.Liaudanskio manymu, godumas ir noras pasigviešti svetimą turtą šiandien tarp žmonių gajus dėl jų socialinės padėties. Daug žmonių šalyje gyvena nepasiturimai, kenčia nepriteklius ir mano, kad pinigai reiškia laimę bei gyvenimą be rūpesčių. K.Liaudanskis tokiai nuomonei nepritaria. Anot jo, pinigai tikrai nėra laimės garantas.

„Vasarą uždarbiauju Danijoje, dirbu sunkiai ir žinau, kad laimė - ne pinigai, - sako kadaitiškis. - Taip, užsidirbęs gali nusipirkti kažkokį daiktą, pagerinti materialinę padėtį, bet laimės už jokius pinigus nenupirksi“.

O iš ko susideda K.Liaudanskio laimė? Vaikinas sako, kad ji neapčiuopiama. Laimingas jis jaučiasi, kai mato artimų žmonių šypsenas. Ir pačiam smagiau gyventi, kai niekas aplinkui neniurzga, žvelgia į gyvenimą optimistiškai.

„Aš pats esu optimistas, - šypsosi K.Liaudanskis. - Pamatęs niurzgantį žmogų, visuomet pagalvoju: o kam niurzgėti? Juk šitaip savo problemų tikrai neišspręsi. Svarbu tikėti, kad tas problemas galima įveikti, tada jų ir neliks. Todėl, mano manymu, laimė susideda ne iš materialių dalykų, o iš šypsenos, optimizmo, geros sveikatos“.

Ateitį sieja tik su Lietuva

Šiuo metu K.Liaudanskis padeda tėvams. Gėlininkyste besiverčianti šeima vasario pradžioje įsigis naujų daigelių, todėl jau dabar svarbu pasirūpinti, kad būtų kuo šildyti šiltnamius. Reikia važiuoti į mišką, ruošti medieną. Gal vaikinas ir pats ateityje ketina užsiimti gėlininkyste? K.Liaudanskis nusijuokia. Sako, dabar brolis bandys gėles auginti, tad pažiūrėsiąs, kaip jam seksis.

Praėjusi vasara buvo pirmoji, kai mokslus Klaipėdos valstybinėje kolegijoje baigęs kadaitiškis išvyko padirbėti užsienyje. Darbo Lietuvoje pagal įgytą sporto ir pramogų vadybos specialybę nė neieškojo - Danijoje jau ilgą laiką gyvenanti ir dirbanti sesuo kvietė atvykti pasidarbuoti į šią šalį.

„Danijoje dirbau keturis mėnesius. Viename restorane išdarinėdavau, paruošdavau ir išrūkydavau žuvis, - pasakoja K.Liaudanskis. - Žmonės jas pirkdavo neštis namo arba valgydavo vietoje. Darbą pradėdavau pusę šešių ryto, dirbdavau iki septynių ar aštuonių, o kartais - ir iki devynių vakaro. Nors darbo diena trukdavo 14-15 valandų, laikas prabėgdavo nepastebimai. Kol darbavausi su broliu, turėjau dvi laisvas per savaitę. Vėliau brolis grįžo į Lietuvą, tad man liko viena diena poilsiui“.

Padirbėti į Daniją K.Liaudanskis dar ketina važiuoti. Tam, kad užsidirbtų pinigų ir turėtų tvirtesnį pagrindą po kojom grįžęs į Lietuvą. Tačiau emigruoti visam laikui kadaitiškis nė negalvoja. „Vis tiek grįšiu į Lietuvą, namai yra namai, - sako K.Liaudanskis. - Čia artimieji, kalba gimtoji, savas kraštas, viskas sava. O užsienyje atvykėlis iš svetur visuomet ir liks svetimas“.