Valstybė, pasirodo, jau nebe mes

Paprastai programos rašomos tam, kad jos būtų pamirštos, sako liaudies išmintis. Naujos valdžios pagerinta, t.y. atnaujinta, suapvalinta, valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa, be Dainų šventės, iš esmės neturi beveik nieko adekvataus sukakties mastui. Bet jei tikėtume tuo, kas joje rašoma, turėtume pritarti, kad šiandien turime apsčiai herojų. Šiandienos herojus, pasak programos rašytojų, yra „kiekvienas Lietuvos pilietis - aktyvus XXI amžiaus Lietuvos kūrėjas, suvokiantis, kad nuo jo kasdienių pastangų priklauso ne tik dabartis, bet ir būsimi Lietuvos valstybės ir tautos istorijos įvykiai“.

Kino režisierius ir operatorius, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Damaševičius galėtų būti geriausia šios tezės iliustracija, tačiau jis į jokius herojus nesiperša ir dažnai sprendimo galią turintiems atrodo kaip sprangi ašaka gerklėje. Mat metų metus kurdamas Lietuvos kultūros metraštį (su Juozu Matoniu ir vienas), į kurį daugiau kaip septyniasdešimt menininkų portretų sudėta, suranda jėgų (su bendraminčių bendruomene ir vienas) stot skersai kelio kultūros paveldą naikinančiam piniguočių godumui. Gina visuomenės interesą teismuose ir nestokoja kūrybinių sumanymų bei originalių minčių.

- Dar nepardavėt savo genialios idėjos, kad, iškėlus Lukiškių kalėjimą, ten pritiktų įrengti Seimo viešbutį?

- Iš tikrųjų seimūnai šiandien vargsta - dabartiniam viešbuty transportas dieną naktį dunda, ilsėtis trukdo, o Lukiškėse būtų jiems ramu... Tik, be viešbučio, siūlyčiau įkurdinti ir Jono Meko su Jurgiu Mačiūnu vizualiųjų menų centrą, - jis pritrauktų visus. Ir Seimo nariams koksai prestižas.

- Manot, tarpusavyje derėtų?

- Labai derėtų.

- Kultūra ir Seimas?

- Jurgis Mačiūnas gi buvo Vytauto Landsbergio draugas.

- O valstybės atkūrimo šimtmečiui turite kokių idėjų?

- Birželį mes su baltarusiais išplaukiame į ekspediciją Nerimi grafo Konstantino Tiškevičiaus maršrutu nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. Pakartosime 2007 metų žygį, organizuotą grafo mokslinės tiriamosios ekspedicijos 150 metų jubiliejui. Na, o dėl kino šimtmečiui - mes su Matoniu savo jau padarėm: dokumentinį filmą „Dvylika Vilniaus apaštalų“ apie draugiją, kuri XIX a. pabaigoje rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, iš jų Donatas Malinauskas ir Jonas Vileišis tapo Vasario 16-osios Akto signatarais; padarėm filmą „Lietuva Pirmajame pasauliniame kare: tremtis ir tautos gimimas“. Dabar esu nufilmavęs labai gražų epizodą signataro Stepono Kairio, be kita ko, kadaise parašiusio ir tris brošiūrėles apie Japoniją, gimtinėje Anykščių rajone. Kone kasmet po kelis japonus atvažiuoja į Lietuvą, kur likus jo dukterėčia, sako ačiū, bučiuoja rankas už dėmesingumą Japonijai. Aš jį padarysiu, nebūtinai šiais ar kitais metais.

- Ir Vyriausybė, regis, panašiai galvoja - nebūtina simbolinio Laisvės kario - Vyčio - skulptūrą pastatyti jubiliejui, bus gerai ir paskui, kada nors ir bet kur...

- Kad apskritai mūsų valstybė neturi prioritetų. Broliai Vileišiai tikriausiai ne mažiau svarbūs už Joną Basanavičių, na, bent jau Vilniui, tačiau Vileišiams paminklas daromas už giminės pinigus. Jeigu valstybė turėtų aiškius orientyrus, nekiltų klausimo, remti ar neremti Vileišių paminklo darbus, - tos pozicijos, valstybinio suinteresuotumo tiesiog nėra. Valstybė neturi savo žodžio, vien deklaracijas: reikia reikia reikia, o kai reikia, išeina pššš... Ką ir bekalbėt - geriausiai mūsų valstybės būvį atskleidžia Nepriklausomybės Akto istorija. Atrodo, tik kvailiui galėjo neateiti į galvą užklausti užsienio valstybių archyvus. Net neiškeliant iš kabinetų kojos, nei bidonuose, nei kapuose nesirausiant, - užklausei, archyvaras atsivertė bylą ir pagal dokumentų aprašą atsakė.

- Na, ir kodėl lig šiolei niekam tokia mintis nešovė į galvą?

- Žiemą paprastai sėdžiu archyvuose. Vienais metais sklaidydamas tarpukario pasų stalo bylas, radau vokišką Jono Basanavičiaus pasą, kiek varčiau knygų, tokio nebuvau užėjęs. Istorikai sako, tai atradimas, sensacija. Ten joks atradimas, jokia sensacija, aš tik atkreipiau dėmesį, nes jis man pakliuvo po akimis. Tada kažkas pajuokavo, gal taip ir Vasario 16-osios Akto originalą man pavyks surasti. Ką noriu pasakyti? Kas dirba archyve mokslinį darbą? Valstybės archyvas neturi tokių, nebent jie dieną atliktų savo pareigas, o tiriamąjį darbą rašytų naktimis. O pabandykite paprašyti komandiruotės į užsienio archyvus - negausite jokio finansavimo. Pavyzdžiui, man labai reikėtų mėnesiui nuvažiuoti į užsienio archyvą pasitikrint kai kurių istorinių dokumentų, bet garantuoju, kad nieko neišeis, juk net statant Valdovų rūmus nerasta lėšų analogams Italijos, Vokietijos, dar kažkur archyvuose patyrinėt, o čia tik Aktas. Jis ne visiems svarbus.

- Negi manot, kad būtent kaltas tik valdžios nesuinteresuotumas?

- Mes iki šiol esame skylėje. Nuo Nepriklausomybės pradžios, kai nuo valstybės valdymo buvo atsiūta Mokslo akademija, kurios protu ir patirtimi derėjo remtis kuriant valstybę, šit jau 26 metai niekaip nesuformuluojama, kas gi yra ta valstybė ir kam ji reikalinga, gal nereikalinga visiškai.

- Kaip, jūsų manymu, būtų geriausia įprasminti jos atkūrimo šimtmetį?

- Vieno paminkliuko pastatymas mažai ką reiškia. Tokią sukaktį įprasminti galėtų tik fundamentalūs dalykai, ir nebūtinai konkrečiai datai, bet būtinai tos datos dvasia. Buvo istorijoje Vytauto Didžiojo metai (1930-ieji, 500 metų po mirties - red. past.), kai žmonės aukojo pinigus ir statė kunigaikščiui paminklėlius, tie paminklėliai, kur sovietai nepasiekė, išstovėjo iki mūsų dienų. Bet man viršūnė yra Lenkijos krikšto tūkstantmečio minėjimas, kai valstybė paskelbė programą pastatyti tūkstantį mokyklų. Tokio masto užmojų, kaip Baltijos kelias, kaip tūkstantis mokyklų, kaip paminklų Vytautui Didžiajam statymas, tampančių istoriniais atskaitos taškais, deja, savo valstybės atkūrimo šimtmečiui neturime. Valdžiai reikia, kad pigiai kainuotų, o garso būtų daug. Matyt, suradus Vasario 16-osios Akto originalą, ji atsikvėpė su palengvėjimu - jau bus kuo pažymėta, bus išsisukta iš padėties.

- Vyriausybės priimtoje programoje akcentuojama „daugiausia dėmesio skirti visuomenę buriančioms masinėms iniciatyvoms“, tačiau būtent Vyriausybė su savivalda ir trukdo telkiančiai visuomenę Vyčio paramos fondo iniciatyvai už privačias lėšas Vilniuje, Lukiškių aikštėje, pastatyti paminklą Laisvės kovų aukoms.

- Taip yra todėl, kad savivaldos reikalai painiojasi su valstybės reikalais. O valstybė, pasirodo, jau nebe mes. Valstybė uzurpavo buvusią Lenino aikštę, matyt, įsivaizduodama, kad tokiu pat būdu, kaip kad Vincas Kudirka „išaugo“ iš nuversto Černiachovskio, ir iš Lenino „išaugs“ kas nors.

- Vytautas Landsbergis?..

- Nesvarbu. Sakykim, tą aikštę okupavo kiti žmonės, nors normalioje valstybėje, kai yra tokia piliečių iniciatyva, miesto savivalda tiesiog gerbdama piliečių valią išskiria tą ar kitą vietą paminklui.

- Šimtmečio programos tikslas pagal jos sudarytojus - švęsti ir didžiuotis savo šalimi, tik va girdžiu ir jaunuolių dialogą autobuse: sovietmečiu Lietuva turėjo kuo didžiuotis, būdama viena iš lyderių, dabar tiesiog nebesą kuo.

- Nieko, mes prie visko prisitaikom. Praeis dar metų 20, ir mes išmoksim gerai gyventi Europos Sąjungoj. Visi keiksnoja Leonido Brežnevo trilogiją, bet kai perskaičiau jo antrąją dalį „Plėšiniai“, supratau, kaip atgijo gyvulininkystės ūkis Lietuvoje. Kazachstane kūlė javus ir, neturėdami saugyklų, pylė juos į stirtas tiesiog lauke, ir grūdai pradėjo degti. Protingi kolūkių pirmininkai važiavo į Kazachstaną su dešromis ir samane, pirko ešelonus sudegusių kviečių ir šėrė jais kiaules. Fermos klestėjo.

- Ką gero galėtume iš Briuselio parsivežti?

- Sugalvosime. Dabar toks klaidų laikas - suskystintų dujų terminalą pasistatėm, kai galėjom kažką gudresnio padaryt tikrai... Ko gero, turėjom vieną iš geriausių laivynų tarybinėje Baltijoje, galingą bazę - žvejybos laivų flotilę. Man jo labai gaila - išpartalinome laivyną, praradome ir žvejybos kvotas...

- Šimtmečio programoje yra vienas puikus dėmuo - tai Dainų šventė.

- Tai ir bus prasmingiausia.

- Tik Dainų šventė, šiaip ar taip, būtų vykusi, čia nėra jokio nuopelno. Bent jau kokį Tautos susirinkimą sušauktume ta proga ar ką.

- Nebesušauksime, nebesusirinksim. Žmonės net nebegina savo teisių, nekalbant apie tai, kad jų nesujungia bendras interesas, pavyzdžiui, dėl paveldo išsaugojimo. Ne tik nesuvienija, bet jie nebesupranta, kas prie ko. Kai mes, nedidelis būrelis su plakatais, piketavome dėl statybų Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje, praeiviai vaikštinėjo aplink, skaitė, kas kur užrašyta, o vienas pasiskaitęs smalsiai klausia: o ką jūs čia veikiate? Rodydamas į merginas su plakatais, aiškinu: jas iš Gėlių gatvės policija išvijo, dabar jos šičia uždarbiauja. Protingas žmogus, klausinėja toliau: o ką jūs, vyrai, veikiat? Sakau, mes - suteneriai, saugom mergaites... Taigi aš jau niekuo nebesistebiu, nes Lietuvoje žmogus gali pakliūti į teisėsaugos akiratį vien todėl, kad laikosi įstatymų ir neima kyšių, kalbu apie Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių Gintarą Abaravičių. Net Kultūros paveldo departamento direktorė neturėjo ką pasakyti, kai tariau, kad mūsų dienomis paveldosaugos profesija tapo labai pelninga..

- ...ir išdavikiška.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“