Neseniai sveikatos apsaugos ministras pranešė ilgai lauktą žinią - prasidėjo sveikatos apsaugos sistemos reforma. Paskelbtos reformos metmenų užuomazgos.
Reformos esmė - penkios zonos. Kiekvienoje zonoje bus respublikinė, regioninė ir rajoninė ligoninės (RRR). Pradžia gera, pati koncepcijos užuomazga nebloga. Bet kas toliau? Štai spaudoje pasirodė informacija, kad šios reformos dėka bus sutaupyta 200 mln. litų. Ką tai reiškia - daug ar mažai?
Sunkmečiu didelis pavojus yra tai, kad reforma gali būti sutapatinta su taupymu. Taupymas pavadinamas reforma, sujungiamos kelios ligoninės, patenkinamos senos ambicijos, įgyvendinami ankstesni siekiai, pakeičiami ligoninių pavadinimai. Reforma tuo gali ir pasibaigti.
Kad taip neatsitiktų, Sveikatos sistemos reformų biuras turėtų viešai paskelbti reformos viziją, kurioje būtų išanalizuotos ankstesnių reformų, pokyčių klaidos, aprašytos ne tik pagrindinės nuostatos, kuriomis bus vadovaujamasi vykdant reformą, bet ir vertybės, kurių bus siekiama vykdant reformą ir kurios bus sukurtos pertvarkos dėka.
Kaip bus sprendžiamas specialistų trūkumo periferijoje klausimas? Reformos metmenų užuomazgos į šį klausimą atsakymo nepateikia. Vienas iš galimų variantų galėtų būti regioninio (R) kontrakto įvedimas bei rezidentūros (R) trukmės pailginimas. Tada reforma galėtų vadintis ne RRR, o RRRRR.
Neįkainojamas resursas šiame procese galėtų būti rezidentūros trukmės pailginimas pagal Europos Sąjungos rekomenduojamus standartus. Daugeliu atvejų rezidentūra ilgėtų dvejais metais ir tai įgalintų kompensuoti laisvas darbo valandas, atsiradusias dėl gydytojų darbo laiko sutrumpinimo. Rezidentūros trukmės pailginimas padėtų reformuoti universiteto ir būsimųjų respublikinių ligoninių personalą.
Tokiose ligoninėse Vakaruose paprastai didesniąją darbuotojų dalį sudaro jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai. Jaunesnieji rezidentai daug mokosi ir atlieka "paprastesnius" darbus, tokius kaip ligos istorijų rašymas, receptų rašymas, tyrimų organizavimas. Vyresnysis rezidentas yra jaunesniojo rezidento tiesioginis viršininkas, taip pat jis yra specialisto, dirbančio universiteto (respublikinėje) ligoninėje, dešinioji ranka.
Vyresnysis rezidentas taip pat palaipsniui mokosi įvairių sudėtingesnių procedūrų, operacijų, gilina žinias ir tobulina klinikinius įgūdžius. Visavertiškai atlikti visų šių funkcijų rezidentai Lietuvoje negali dėl paprasčiausios priežasties - jų vietos jau užimtos specialistų, kurie atlieka šiuos darbus. Tačiau ką daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir ėriukas saugus?
Optimali išeitis - regioninio kontrakto įvedimas. Kodėl neįvedus regioninio kontrakto principo, pagal kurį specialisto darbo vieta yra ne konkreti ligoninė, bet regionas? Tada nemažos dalies universiteto (respublikinių) ligoninių specialistų darbo krūvius būtų galima sumažinti iki 20 darbo valandų per savaitę. Likusį laiką jie galėtų konsultuoti mažesniųjų miestelių pacientus. Taip būtų galima gerokai pasistūmėti į priekį sprendžiant specialistų klausimą periferijoje. Antra vertus, neturėtų likti tokių specialistų, kurie dirba tik poliklinikoje arba tik mažoje miestelio ligoninėje. Jie visi tam tikrą laiko dalį turėtų dirbti universiteto arba respublikinėje ligoninėje. Taip jie sugebėtų išlaikyti savo kvalifikaciją. O regionai gautų gerą ir šiuolaikinę pagalbą.
Taigi įvedus dar dvi R, laimėtų visi. Ir pats svarbiausias aspektas sunkmečio metu - ši reforma ne tik nieko nekainuotų, bet jos dėka būtų dar ir sutaupyta, nes rezidentams mokamas atlyginimas yra mažesnis nei specialistams. Tuos pinigus galima panaudoti kitose sveikatos apsaugos sistemos reformos srityse. Gal tuomet R atsirastų dar daugiau.
Dr. Audrius ŠIMAITIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą