Antrosios mūsų mamos

Gerumo diena

Geriausias atlygis už darbą - gatvėje sutiktų tėvų šypsenos ir trumpas sakinukas: "Pažiūrėkit, koks maniškis sveikas ir didelis".

Taip sako Klaipėdos universitetinės ligoninės Neonatologijos centro vadovė gydytoja Albina Bulaukienė. Jai antrina viso Naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus personalas.

Trijuose skyriuose - Pogimdyviniame, Naujagimių patologijos ir Neišnešiotų naujagimių bei intensyvios terapijos - darbas primena tvarką bičių avilyje.

Šių skyrių gydytojai, slaugytojos ir akušerės verti patekti į Raudonąją knygą vien jau dėl to, kad, be tiesioginio darbo, atlieka aibę kitų - tampa psichologėmis sutrikusioms mamoms maitina, pervysto ir ant rankų čiūčiuoja dėmesio garsiu riksmu reikalaujančius naujagimius. Maža to, "laikinosios mamos" vienu metu sugeba nuraminti, gydyti ir slaugyti dešimtis ką tik pasaulį išvydusių mažylių.

Kitaip nei nuo nemigo naktų pavargusiems gimdytojams, joms nelemta ramybės sulaukti mažyliams paaugus - kasdien ir kas naktį palatas papildo vis nauji, patys mažiausi ir patys silpniausi pacientai.

Ranimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus slaugytojoms darbe laisvų minučių būna mažai - į skyrių patenka naujagimiai, kuriems būtina nuolatinė priežiūra

Ašaras braukia ir namie

Naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje jau seniai, net keliolika metų, nėra darbuotojų kaitos. Kai kurioms slaugytojoms ir gydytojams šis skyrius tapo ir iki šiol yra pirmąją darboviete, nors kai kurių moterų plaukus jau puošia šarma.

Pergyvenusios, kaip pačios sako, "visas epochas" ir ne vieną tvarką, medikės prisimena, kad Klaipėda tapo pirmuoju miestu, kuriame mamoms po gimdymo leista likti palatoje kartu su kūdikiu.

Faktas, kad skyrius net šiais visuotinės darbuotojų kaitos laikais to nepajuto, tik įrodo, kad moterys rado tikrąjį pašaukimą.

"Ekstra atveju nereikia net kalbėtis - iš žvilgsnių suprantame, ką kuri turime daryti. Per tiek metų pripratome prie visko - tik ne prie netekties", - sako 19 metų skyriuje dirbanti neonatologė A. Bulaukienė.

Naujagimio mirtis paliečia visas be išimties. Medikės iki šiol neišmoko skausmo palikti ligoninės koridoriuose.

"Tuo metu motinoms, tėvams, vienos kitoms ir net sau tampame psichologais. Kiekvieną atvejį svarstome tiek medicininiu, tiek etiniu požiūriu. Išsikalbame, ir gal dėl to nuslūgsta įtampa. Ašaros ir emocijos šiame darbe negali pirmauti, todėl išsiverkiame namuose ar kokiame tamsiame skyriaus kampe", - pasakoja Albina.

Pyktis

Į skyrių patenka ir tie naujagimiai, kurių, po to, kai bus pagydyti, mamos nelaikys ant rankų. Tik gimusių, neišnešiotų, jos atsisako...

Per metus tokių atvejų nedaug, tačiau beveik visus slaugytojos ir gydytojai atsimena.

"Negaliu atsakyti už koleges, bet man pikta. Bandau kalbėtis su motinomis, bet vis tiek nesu pajėgi suvokti, kaip į pasaulį atėjusio žmogučio galima atisisakyti tik todėl, kad nėra kur gyventi ar trūksta pinigų. Juk visai tai - užgyvenama, o vaikas - Dievo dovana. Praktikoje buvo atvejų, kai po pokalbio motinos pakeitė nuomonę. Mes jau intuityviai galime nuspėti, kuriai reikalingas ne tik mūsų žodis, bet ir specialisto - psichologo pagalba. Mamos po gimdymo yra labai pažeidžiamos. Nelogiškus sprendimus diktuoja ir pogimdyvinė depresija", - sako gydytoja Albina.

Ji prisimena uostamiestyje plačiai nuskambėjusį atvejį, kai skyriuje palikusi ką tik gimusį vaikelį mama iš ligoninės išėjo basa ir vienais marškiniais.

Tuomet žiniasklaida įnirtingai atakavo medikus ir domėjosi istorija.

Medikai atsitvėrė tylos siena ir lygiai taip pat darytų šiandien.

Istorija baigėsi laimingai - kūdikį mama atsiėmė. Vėliau dėkodama už supratingumą ji prisipažino atsipeikėjusi sėdinti namuose.

Pasaulis slysta iš po kojų

Vyriausioji slaugos administratorė Salomėja Gustienė daugumai "pirmakarčių" - pagimdžiusiųjų pirmąjį vaikelį - atstoja motiną.

Dažnai ji pirmoji Intensyvios terapijos skyriuje ką tik mama tapusiai moteriai vaikelį prideda prie krūties. Ir iš pirmo žvilgsnio gali nuspėti, kuriai "pasaulis slysta iš po kojų".

"Pirmakartėms" slysta beveik visoms. Jos labai išgyvena, o kur dar hormoniniai pokyčiai organizme. Tokios pažeidžiamos ir labai jautrios. Vienoms reikia paguodos, kitas padrąsiname, kartais ir tvirtesnį žodį pasakome, nes gailestis mamas įstumia į ašarų pakalnę, kuo labiau gaili - tuo labiau pasiduoda emocijoms. Kai kurioms trūksta visai nedaug - tam, kad susiimtų, tiesiog reikia apsikabinti ir priglausti prie krūtinės", - apie patirtį kalba S. Gustienė.

Anot jos, pasitikėjimas mamai būtinas, nes nerimą ir vidinį chaosą akimirksniu pajunta kūdikis. Jis muistosi, verkia, neima krūties, o išgyvenančiai motinai nesigamina pienas.

Vadovėliuose apie tai nerašoma

Kūdikio gimimas atneša ne tik džiaugsmą. Dažnai nutylima, kaip esminį gyvenimo pasikeitimą išgyvena motina. Lyg ir nepadoru saviems pasakoti, jog žvelgdama į mažytę, susiraukšlėjusią ir knerkiančią savęs dalelę, mama nejaučia jokios meilės, o galvoje sukasi vienintelė mintis - "kaip gyvensiu toliau".

Visa tai jos patiki akušerėms ir slaugytojoms.

"Panika greičiau praeina kai mama išsikalba, dėl to visada bandau jas prakalbinti. Širdis atsileidžia, kai po neužmirštamos pirmosios pogimdyminės paros atveriu duris ir matau - mama priglaudusi mažylį prie krūtinės, ašarų - nė ženklo. Ramybės atmosferą palatoje iškart galima pajusti, tada ramu ir mums - tai geriausias atlygis už darbą", - šypsosi "pirmakarčių mama" Salomėja.

Ji geriau už kitus žino, kad visą psichologinį tėvų pasiruošimą vaiko atėjimui lyg ranka nušluoja ką tik įvykęs faktas. Apie emocijas ir mintis, kurios po to dažnai šiurpina ir pačias motinas, Salomėja galėtų pasakoti daug, bet apsiriboja trumpu sakiniu: "Viskas natūralu, svarbiausia joms padėti praeiti sudėtingiausią žingsnį - adaptaciją".

Kad tai pavyksta padaryti, kalba ir visų trijų skyrių, į kuriuos patenka naujagimiai, sienos. Ant jų dažnai net netelpa laiškai atvirutės ir padėkų raštai.

"Mūsų Pijus - jau toks!", "Ačiū - buvote mums lyg angelas", "Nepamiršime Jūsų", "O čia mes - su Austėja", - pasak medikų, šie trumpi sakinukai ant spalvotų atvirukų, geriausias slaugytojų, gydytojų ir akušerių darbo įvertinimas.

Vaida JUTKONĖ