Viskas turi pradžią ir pabaigą. Šis straipsniukas yra paskutinis mano įrašas skyrelyje "Rentgenas", o kartu tai pirmas internetinio dienoraščio (www.audriussimaitis.com) puslapis. Tuos, kuriuos sudomino pamąstymai apie mūsų sveikatos apsaugą, kviečiu pratęsti diskusijas, pokalbius dienoraštyje. Dienoraštis turi vieną tikslą - galvoti, diskutuoti, komentuoti, mąstyti apie mūsų mediciną.
Tai tarsi kelionė, į kurią siūlau vykti drauge. Kur nuvyksime, priklausys nuo mūsų visų. Bet gal net ir tai nėra svarbu - svarbu tai, apie ką mes diskutuosime šios kelionės metu.
Diskutuoti kviečiu apie mediciną, apie tai, kaip padaryti, kad ir pacientams, ir gydytojams, ir slaugytojoms, ir rezidentams būtų geriau ir kad pagaliau ilgai lauktas pokyčių traukinys pajudėtų iš vietos.
Lietuvos medicina turbūt yra mažiausiai pasikeitusi struktūra po Lietuvos nepriklausomybės. Atėjus nepriklausomybei visi buvome kupini lūkesčių ir naujovių laukimo. Vis laukėme, kentėjome, dirbome ir vėl laukėme. Iš pradžių nebuvo pinigų - laukėme, po to pinigų vėl nebuvo - laukėme. Kai jų šiek tiek padaugėjo, bet ne medicinai - mes vėl laukėme. Dar vėliau pinigų padaugėjo ir medicinai, tačiau pokyčių vis tiek teko laukti. Dabar pinigų vėl sumažėjo - mes vėl laukiame. Šį kartą ne tik pinigų, bet ir reformos.
Sveikatos apsaugos sistema (kaip ir švietimo) turbūt yra vienas iš paskutiniųjų sovietinio mąstymo bastionų. Vienas iš paskutiniųjų ir vienas iš tvirčiausių. Ji yra tarsi visos visuomenės lakmuso popierėlis. Į ją pažvelgus galima pasakyti, kiek per visą nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė žmonių mąstymas, nes medicina yra ta sritis, kurioje glaudžiausiai dera tiek asmeniniai, visuomeniniai, tiek profesiniai, požiūrio į būsimąsias naujas kartas, tiek verslo, akademiniai interesai.
Mažiausiai medicinoje galima rasti politikos siaurąja prasme. Nors visos politinės partijos deklaruoja, jog nori reformuoti sveikatos apsaugą, dažniausiai tai lieka tik popierine deklaracija. O gal pačios partijos to nenorėdamos mums sako - mediciną jūs (visuomenė, medicinos bendruomenė, pacientai) turite reformuoti patys?
Tad imkime ir susimąstykime. Kas tai yra reforma? Ar reforma yra vien tik pinigų srautų padidėjimas? Ar reforma yra vien tik ligoninių pavadinimų ir priklausomybės pakeitimas?
Pažvelkime į reformą kitu kampu. O gal reforma - tai visų pirma mąstymo pasikeitimas, vertybių perkainojimas? Jei mes sugebėsime pakeisti mąstymą, sugebėsime įvertinti vertybes, kurias turėjome, jas inventorizuoti ir pagalvosime, kas vis dėlto atsitiko, kad mes taip ilgai laukėme, turbūt tik tada sugebėsime sukurti naujas vertybes. Kiekviena iš tų vertybių bus tarsi plyta į naują namą, kurį mes vadinsime mūsų medicina.
Koks bus tas namas? Diskutuokime!
Dr. Audrius ŠIMAITIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą