Gydomoji gintaro galia

Dabar lietuviai pamažu vėl atranda naudingas gintaro savybes, padedančias apsaugoti save ir vaikus, tačiau daugiausia jo išvežama į užsienį.

Gamtos stebuklas

Šiandien gintaras tebenaudojamas gydant bronchitą, skydliaukę, šlapimo pūslės, skrandžio ligas. Taip pat kosmetikos gamybai Rusijos Kaliningrado srityje, Lenkijos miestuose Lodzėje ir Krokuvoje, kur gintaras panaudojamas įvairių preparatų sudėtyje.

Dažnai moterys, turinčios skydliaukės problemų, skuba įsigyti gydomąjį nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį. Gintaro karoliai, liesdamiesi prie odos, kaupia elektrostatinį krūvį, o oksiduotame paviršiuje kaip tik yra daugiausiai gintaro rūgšties. Medicinoje naudojama laki gintaro rūgštis teigiamai veikia kvėpavimo organus; stimuliuoja nervų sistemą, skatina atstatomuosius procesus, gerai veikia širdį ir inkstus.

Gydant skaudančią ausį esą reikia pasmilkyti gintaru – jis deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau – jos vidų.

Apsaugo mažuosius

Lietuvoje populiarėja čiulptukai, pagaminti iš natūralaus gintaro, kurie esą padeda vaikams kalantis dantukams – mažina karščiavimą, skausmą, ramina. Šie produktai naudojami nuo seno ir vertinami geriau nei šiuo laikotarpiu vaikams siūlomos plastikiniai, mediniai ar guminiai pakaitai.

Dar vienas preparatas – gintaro rūgštis, kuri yra gamtinės kilmės, jos sudėtyje nėra toksinų, ji nesikaupia audiniuose, prie jos nepriprantama. Šios medžiagos panaudojimas kūdikių uždegiminių ligų gydymui pavyko sėkmingai. Įrodytas ir jos veiksmingumas gydant bronchinę astmą, mažinant alerginės reakcijos pasireiškimus, pneumoniją, kvėpavimo takų infekcijas. Gintaro rūgštį rekomenduojama vartoti ir kaip profilaktinę priemonę ir nuo virusinių susirgimų. Ji teigiamai veikia ląstelių energijos apykaitą, padidina organizmo imunitetą. Preparatą rekomenduojama vartoti tiek ligos gydymui, tiek ir profilaktiškai.

Vokietijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje kūdikiai nešioja gintarinius karoliukus. Jais prekiaujama ne tik parduotuvėse, bet ir vaistinėje. Manoma, kad pirmiausia jie padeda neskausmingai išdygti dantims ir išaugto juos tvirtesnius. Šie mažiesiems skirti dirbiniai populiarėja ir Lietuvoje.

Naudingi keturkojams

Karoliai šunims ir katėms – ne turtuolių išmonė. Tokie keturkojams skirti papuošalai apsaugo juos nuo blusų. Gintaras įelektrina gyvūnų plaukus ir taip išnaikina parazitus.

Populiarus svetur

Šiandien geriausi gintaro dirbiniai ir jų žaliava eksportuojami į Vakarų Europą ir Aziją, ypač Kiniją. Didžiajame žemyne ypač vertinami gintariniai rožiniai, o keturkojų mylėtojai teigia, kad gintaras augintinius apsaugo nuo blusų.

Iš Palangos prekeivių geriausiai gintarą perka turistai iš Baltarusijos ir Rusijos. Tačiau įmantriausi, brangiausi ir kokybiškiausi gaminiai, kurių lietuviai neperka, išvežami svetur.

Istorija netyli

Romos imperijoje, Artimuosiuose Rytuose, Kinijoje bei Japonijoje gintaras vertintas jau nuo seno. Nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai. Gintaro rūgštis ypač naudota farmakologijoje. Gintaru malšinti ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmai, gydytas reumatas.

Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas.

Žymus Senovės Romos gydytojas Kalistratas rašė, esą gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu skrandžio ligas. Tikėta, kad gintaras gelbsti nuo liaukų tinimo, gerklės ir gomurio skausmų ar tiesiog kaip raminamoji antispazminė ar stiprinti žmogaus dvasią priemonė.

Senovėje lietuvių gentyse gimusįjį smilkydavo, esą kad šis gerai augtų, jaunavedžius – kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų su laimikiu.

Viduramžiais žmonės net geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Iki XIX a. pab. receptuose ir vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas. Gintaro apyrankės dėvėtos sąnarių ir raumenų skausmui malšinti.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjusios nešioti gintaro karolius ir taip apsisaugotų save ir vaikus nuo ligų. Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.

Taigi, kosmetologijoje ir medicinoje jau grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurios aptinkamos gamtoje. Didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje. Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina pasitarti su gydytoju.

Parengė Nerijus Drochneris