Medicina ir pacientas
"Buvo didesnis stresas, kai mane operavo ketvirtąjį kartą, kad įdėtų donoro širdį, už anksčiau išgirstą netikėtą žinią, jog reikės keisti širdį dirbtine", - prisipažino klaipėdietis Petras Vidmantas. Jis - pirmasis Lietuvoje ligonis, kuriam donoro širdis buvo transplantuota vietoje dirbtinės.
"Jaučiausi kaip robotas"
Su dirbtine širdimi, aparatu INCOR, sergantis kardiomiopatija klaipėdietis pragyveno pusantrų metų.
"Marijampolietis Algimantas Molis, su kuriuo susipažinome Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, su senesnio tipo, didesne, "lauko širdimi", vežiojama ratukais, išgyveno trejus metus, o man buvo pasiūlyta įsodinti naujesnę dirbtinę širdį", - sakė P. Vidmantas, anuometę savijautą palyginęs su roboto.
"Kai važiuoji į kalną mašina, spaudi akceleratorių, ir tai suteikia jai papildomų galių. O kai aš lipdavau į savo penktą aukštą, dirbtinė širdis kaip pumpavo 4-5 litrus kraujo per minutę, taip ir neatnešdavo daugiau deguonies, prireikus daugiau pastangų. Nepadėjo nė širdies stimuliatorius", - prisimena buvęs tolimųjų reisų vairuotojas.
Nors 46 metų vyras ir tuomet važinėjo į Santariškes ir net susiruošdavo žvejybon, jam teko su savimi tampyti 3 kg sveriančią rankinę, su kuria būdavo nepatogu maudytis po dušu, miegant verstis ant šono. "Ciksėjau kaip laikrodukas", - sako jis.
Kai nulūžo INCOR aparato laidas, teko pakeisti visą kompiuterinę jo valdymo sistemą. Taigi ištvėrė ir antrąją operaciją. Nors tuomet žmogus jau buvo apsisprendęs priimti donoro širdį, gydytojai įspėjo, jog laukti gali tekti nežinia kiek, o aparatas gali sustoti bet kurią akimirką. Pakeitus dirbtinės širdies varikliuką, P. Vidmantas donoro laukė dar septynetą mėnesių.
"Pabudau, o šalia - rankinė"
Šių metų sausį sulaukęs džiugios žinios, jog jam bus persodinta donoro širdis, ponas Petras išskubėjo į Santariškes. Tuo metu donoro širdies laukė dar per dvidešimt jo likimo draugų.
"Pabudęs po trečios operacijos, apsidairiau, kuriame pasaulyje esu atsidūręs. "Tu esi gyvas", - padrąsino medikai, tačiau netrukus instinktyviai apčiuopiau rankinę. Pasirodo, donoro širdis neatlaikė, tad buvau veltui "prapjautas" ir vėl "užsiūtas", - P. Vidmantas prisipažino tąkart patyręs šoką, o vėliau - neviltį bei bejėgiškumą.
Sugrįšiąs nebesitikėjo
Kai šių metų vasario 2-ąją klaipėdietį medikai vėl ruošė širdies persodinimo operacijai, praėjus tik porai savaičių po nesėkmingai pasibaigusios rizikingos trečiosios, jis sakė vykęs operacinėn kaip į anapusinį pasaulį. Nebesitikėjo sugrįšiąs į gyvenimą.
"Dabar, ištvėręs tą aštuonetą valandų trukusią itin sudėtingą operaciją, galiu palyginti naująją širdį su buvusia dirbtine. Ši - kaip sava. Ir jeigu žmogus nežinotum, nė neįtartum, kad gavai tą Dievo dovaną, - pasakojo Petras Vidmantas. - Kur kas sunkiau žinoti, jog tai - svetimas daiktas. Vos sudūrė skausmas - jau įtari atmetimą. Dabar man reikia labai saugoti sveikatą, geriu imunitetą mažinančius vaistus. Mat Dievas taip sukūrė žmogaus kūną, jog jis nenori priimt svetimkūnio, kovoja su juo. Kaip, tarkime, pats kūnas išstumia įstrigusią rakštį", - vaizdingai pasakoja jis.
Medikai P. Vidmantui tepasakė, jog gavo 27-erių metų donoro širdį.
"Stiprūs, jautrūs ir taurūs"
"Kalbėjausi su kunigu ir su psichologu, kaip turėčiau priimti šią Dievo dovaną, kaip susitaikyti su tuo, jog kažkas kitas neteko gyvenimo, idant išgelbėtų mane, pasmerktą myriop. Bet mes nesam kalti; lauktume tos donoro širdies ar ne - savo likimo neišvengsi. Aš galiu tik įsivaizduoti netekties skausmą tų, kurie prarado savo vaiką, bet suprato, kad dovanodami jo širdį išgelbės kito žmogaus gyvybę. Tie žmonės labai stiprūs, jautrūs ir taurūs", - sako Petras Vidmantas, septynerius kupinus skausmo ir išbandymų metus kovojęs už išgyveninimą.
Kai anuomet, 2000 metais, 40-mečiui dviejų dukterų tėvui nusilpo širdis, niekas negalėjo pasakyti, ar dėl to kalta nuolatinė tolimųjų reisų vairuotojo darbo įtampa ir nuovargis, ar nuo vaikystės buvęs aukštas kraujospūdis, ar tik persirgtas stiprus gripas. Varginantis dusulys trukdė kvėpuoti net gulint, ir jam tekdavo miegoti sėdomis.
Net įstačius širdies stimuliatorių, sveikata tik prastėjo, ir Santariškių širdies chirurgijos centro vadovas profesorius Vytautas Sirvydis, ir chirurgas Saulius Miniauskas paskelbė verdiktą: "Nori gyventi - keisk širdį".
P. Vidmantas sakė ilgai negalėjęs tuo patikėti, susitaikyti su neišvengiamybe ir ryžtis širdies transplantacijai. Tačiau perbridęs baimės, nevilties ir skausmo jūrą, kai išgirsdavo, jog mirė vienas ar kitas "širdininkas" bičiulis, šiandie klaipėdietis džiaugiasi tuo, kad lengvai kvėpuoja, gali vaikščioti ir net kuria ateities planus.
"Mano penkiametis anūkas Naglis dar neužmiršo, kaip jo senelis vaikščiojo su rankine. Dabar jaučiuosi visai kitas žmogus", - sakė P. Vidmantas.
Jis žino, jog pernai donoro širdis buvo sėkmingai persodinta vaikui, o šių metų sausį - ir jaunai moteriai. Žino, jog Lietuvoje gyvena žmogus su prieš dešimtmetį persodinta donoro širdimi, o Vokietijoje jo "kolega" gyvena jau 20 metų.
"Bet anuomet, kai likimo draugams buvo atliktos operacijos, medicina dar nebuvo taip toli pažengusi. Tad aš turiu didelę viltį dar pagyventi. Po metų, jei viskas bus gerai, daktarai sakė, jog galėsiu sėsti prie vairo", - savo lūkesčiais pasidalijo Petras.
Ivona Žiemytė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą