Gyvenimas tęsiasi ir invalido vežimėlyje

Gyvenimas tęsiasi ir invalido vežimėlyje

Neįgaliųjų integracija

V. Pociutė džiaugiasi, kad neįgaliųjų integracija į visuomenę vis spartėja

45 metų palangiškė Vilija Pociutė, jau 22 metus sėdinti invalido vežimėlyje, dirba instruktore Palangos reabilitacijos ligoninėje, lanko verslo pradmenų kursus bei svajoja apie nuosavą butą.

Vilija savo likimo draugus moko, kaip kristi iš invalido vežimėlio nesusižalojant, kaip nugalėti save ir nuvažiuoti į kavinę ar diskoteką, kaip išlaikyti puikią fizinę formą.

Kaip jūs įsidarbinote Palangos reabilitacijos ligoninėje?

Aktyviau lankydavausi neįgaliųjų sporto stovyklose. Ten pasirodžiau, kaip turinti gerą fizinę formą. Palangos reabilitacijos ligoninėje tuo metu prireikė neįgalaus instruktoriaus, kuris apmokytų naujokus, kaip naudotis šia transporto priemone. Į Palangos reabilitacijos ligoninę patenka ką tik traumos ar negalios ištikti žmonės, kuriems sėdėjimas vežimėlyje - naujiena. Jiems geriau, kad moko toks pat žmogus. Juk ir man pačiai teko išgyventi tai, ką išgyvena jie. Turiu daug patirties, tad lengviau patarti, kaip elgtis, kokių klaidų vengti. Dirbu čia jau ketverius metus. Šiuo metu mūsų skyriuje yra apie 40 neįgaliųjų. Daugumai jų neseniai pranešta skaudi žinia - "nebevaikščiosi". Tik keletas iš čia esančių atvyko antrą kartą.

Ar lengva paaiškinti, kaip patekote į vežimėlį?

Apie tai, kas buvo praeity, man nesinori prisiminti - daug smagiau kalbėti apie dabartį.

Medikai ilgai man nesakė, kad nebevaikščiosiu. Manau, jog taip elgtis nereikėtų. Šis supratimas po kurio laiko atėjo man pačiai. Bendraudama su vežimėliuose sėdinčiais draugais sulygindavau jų pasakojimus, diagnozes ir praradau bevertes iliuzijas. Šią mintį priėmiau ramiau, be jokių depresijų, kurias tenka patirti kitiems, praradusiems galimybę vaikščioti. Kiti net bando žudytis ir pan.

Ar teisinga, neįgaliajam kuo ilgiau nepranešti, jog jis nevaikščios? Kaip turi elgtis jo artimieji?

Yra artimųjų, kurie net medikų prašo kuo ilgiau apie tai nepranešti pacientui. Neva tegu jis stengiasi, sportuoja, o svarbiausia, nepraranda vilties. Manau, jog geriausia pasakyti iš karto. Tada žmogus lengviau su šia mintimi susigyvena, o šokas patiriamas tiek iš karto, tiek vėliau.

Kaip keitėsi požiūris į neįgaliuosius per pastaruosius dešimtį metų?

Lietuvoje neįgaliųjų gyvenimas vis gerėja. Valstybė tam skiria vis daugiau dėmesio. Mums sudarytos galimybės pramogauti: dalyvauti stovyklose, lankytis svečiose šalyse, keliauti po Lietuvą. Lankiausi Varšuvoje, Kryme, Romoje. Anksčiau nebūdavo jokio neįgaliųjų bendravimo. Buvome uždaryti tarp keturių sienų. Dabar visi keliai bendrauti atviri. Neįgaliųjų integracija jau ne "popierinė", o reali. Neįgaliesiems beliko peržengti savo mąstymo barjerus. Vis dar yra kompleksuojančių, tad prireikia ir paraginti, pastūmėti išvažiuoti iš namų.

Ar sėkmingai veikia neįgaliųjų įdarbinimo programos?

Vis daugiau neįgaliųjų imasi smulkiojo verslo. Tą skatina Darbo biržos programos, kuriose jie gauna ne tik profesinių, bet verslo pradmenų žinių. Neįgalieji renkasi siuvėjų, pynėjų, kompiuterių technikų, net auksakalių profesijas bei pagal šias specialybes sėkmingai dirba namuose. Tik vienas kitas neįgalusis dirba įmonėse.

Ar visas įstaigas įmanoma aplankyti sėdint vežimėlyje?

Aš dažniausiai lankausi Palangoje. Didesni prekybos centrai mums pakankamai pritaikyti, tačiau to nepasakysi apie mažesnes parduotuves. Deja, tik maža dalis centrinės Palangos, Basanavičiaus gatvės kavinių, barų pritaikyti neįgaliesiems, tad į juos savo draugų nusivesti negaliu. Tačiau mes, neįgalieji, esame dėkingi ir už tai.

Pritaikymą neįgaliesiems numato įstatymas, tad skaudžiausia susidurti su akivaizdžiu pasityčiojimu. Įvažiavimo takelis vežimėliui į kavinę ar jos tualetą tarsi ir yra, tačiau realiai neįmanoma įvažiuoti dėl netinkamo daiktų išdėstymo ar pernelyg stataus nuolydžio. Kurorte neįgaliųjų tualetai vis dar problema. Tik vienas viešasis miesto tualetas, esantis prie Palangos tilto, mums pritaikytas, kitas, esantis miesto centre, - ne.

Ar buvimas vežimėlyje atima teisę į motinystę ar tėvystę?

Aišku, kad neįgalieji gali tapti ir tėčiu, ir mama. Visos mano draugės svajoja apie šeimą, kūdikius. Man jau 45-eri, tad manau, jog tapti mama jau per vėlu. Tačiau draugą turėti norėčiau. Pažįstu ne vieną neįgalųjį, kuris ir būdamas vežimėlyje, sėkmingai sukuria šeimą. Savaime suprantama, kad neįgalieji turi lytinį gyvenimą. To reikia ir dėl sveikatos, ir dėl nuotaikos. Aišku, jausmai visai kitokie nei sveikųjų. Stovyklų metu vedamos paskaitos apie lytinį gyvenimą. Esame sulaukę rėmėjų, kurie vyrams nemokamai dalijo "Viagrą".

Esate aistringa vairuotoja. Ar seniai vairuojate?

Automobilį vairuoju nuo 1991 metų, kai dar gyvendama Rusijoje įsigijau vairuotojo teises. Pirmasis mano automobilis buvo zaparožietis. Kai įsėsdavai, tai net su keleiviu buvo sunku susišnekėti. Savo gyvenimo be automobilio neįsivaizduoju. Šiuo metu vairuoju prieš trejus metus įsigytą "Ford Siera". Į didmiesčius nevažiuoju, nes baugina kamščiai. Važinėju po Palangą, Nidą, kitus artimesnius miestus. Draugė kviečia į Kauną, tad planuoju rizikuoti - padaryti jai staigmeną.

Beje, neseniai dalyvavau sūnėno vestuvėse, tad taip prisišokau, kad net rankos skaudėjo. Stebėjosi net giminaičiai, kurie linkę manyti, kad sėdintis vežimėlyje turi lindėti kampe. Norisi, ypač kaimo žmonėms, parodyti, jog mes, neįgalieji, gyvename ir linksminamės taip, kaip ir visi žmonės.

Papasakokite apie savo didžiausią svajonę.

Gyvenu Palangos globos namuose, nes kasdien važinėti iš kaime gyvenančių tėvų būtų neįmanoma. Man čia labai jauku. Turiu atskirą kambariuką su savais baldais, skalbimo mašina. Darbuotojų pagalba man mažai reikalinga, tad su jais sutariame labai draugiškai. Tai mano ramybės užutekis, tačiau aš svajoju kada nors turėti savo butą. Kad ši svajonė išsipildytų, ketinu pakeisti profesiją - šiuo metu lankau smulkiojo verslo administravimo kursus Palangos reabilitacijos ligoninėje.

Iš kur tas begalinis entuziazmas?

Nežinau, kas yra depresija. Juokinga žiūrėti į dėl nulūžusio nago depresuojančią kolegę. Aš stengiuosi pasidžiaugti kiekviena smulkmena, pavyzdžiui, saulėta diena. Kita vertus, po traumos aš esu šimtąkart stipresnė nei iki tol.

Žaneta SKERSYTĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder