Nelaiko išskirtiniu vaiku
Prabėgus daugiau negu metams po operacijos, Norbertas jaučiasi puikiai. Tėvai sako, kad ypatingų sąlygų vaikui nesuteikia. Esant geram orui jį išleidžia į kiemą, o po pietų vienai dviem valandoms guldo poguliui.
- Vaiko stengiamės nelepinti, norime, kad augtų normaliose sąlygose. Maistui neišrankus - valgo viską, ką ir mes, ypač mėgsta sriubą, - pasakojo berniuko mama.
Spalio mėnesį jie lankėsi Kauno klinikose. Norbertui buvo atlikta echoskopija, kuri parodė, kad jam - viskas gerai.
Tėvų nuomone, jų sūnus nesiskiria nuo kitų tokio amžiaus vaikų.
Tačiau vasarą Norbertui teko tris paras praleisti Klaipėdos vaikų ligoninėje. Pasak Olgos, judrus vaikas nepastebimai priėjęs prie arbatinio su karštu vandeniu, jį užsivertė ant savęs. Vaiką skubiai teko gabenti į Klaipėdą. Dabar visi šeimos nariai saugo, kad mamai ruošiant maistą jis iš viso nelakstytų po virtuvę. Tėvai, taip pat žinodami vaiko pomėgį laipioti laiptais į antrą aukštą, stengiasi jo neišleisti iš akių.
Į medikus teko kreiptis ir dėl laringito. Vieną dieną reikėjo praleisti net ligoninėje.
Tačiau per tuos metus didesnių problemų dėl sveikatos nebuvo.
O. ir R. Narvaišai sako, kad didžiausios bėdos - jau praeityje, nors kas du mėnesius ir tenka su sūnumi važinėti į Kauno klinikas.
Tačiau Norberto laukia dar viena - šį kartą – krūtinės raumenų operacija. Gruodžio mėnesį nuvykę į Kauno klinikas jie tikisi sužinoti, kada vėl teks jiems važiuoti į Lenkiją. Manoma, jog ligoninėje jie praleis apie dešimt dienų. Operacija bus atlikta veltui, tačiau patiems reikės susimokėti už kelionę ir nakvynes. Vaiką rengiasi lydėti abu tėvai. Sunkiu momentu jie stengiasi palaikyti vienas kitą. Taip lengviau įveikiamos visos bėdos.
Jaučia operacijos pasekmes
Norbertui suteiktas sunkus neįgalumo laipsnis.
Vaikas, tarsi atsidėkodamas tėčiui už paaukotą dalelę savęs, labai linksta prie jo. Pildosi tėvo svajonė užsiauginti sūnų, su kuriuo galėtų traukti į mišką.
R. Narvaišas, buvęs kepenų donoru savo sūnui, invalidumo neturi. - Esu įregistravęs savo individualią įmonę, todėl visi sako – sukis, kaip išmanai, - teigė pašnekovas.
Deja, dirbti miške - kirsti medžius - darbas nelengvas, ypač žiemą. Sunkiau padirbus ima mausti kepenis. Tačiau sirgti nėra kada – reikia maitinti šeimą. Olga sakė, kad anksčiau už Norbertą kas mėnesį gaudavo 52 Lt. Tačiau dabar ir tų nebegauna.
Dabar Narvaišų gyvenimas lyg ir grįžo į įprastą gyvenimo vagą. Vyresnysis sūnus Andrius, baigęs Klaipėdos verslo mokyklą, anksčiau manęs tęsti mokslus, apsisprendė dirbti. Dukra Daiva mokosi devintoje klasėje. Abu jie labai myli savo jaunesnįjį brolį.
Prisimena išgyventas akimirkas
Tačiau ne visiems gyvenimas toks gailestingas. Olga prisiminė Kauno klinikose susipažinusi su šeima, kurios dukra sirgo tokia pat liga kaip ir jų sūnus. Bendra liga suartino šeimas. Mergaitei tėvai davė Viltės vardą. Olga juokaudama ją vadino net savo marčia. Deja, tėvams taip ir nepavyko mergaitės išgelbėti.
Nors nuo sūnaus operacijos praėjo daugiau negu metai, tačiau patirti išgyvenimai dar gyvi atmintyje: kaip Lenkijoje neturint pakankamai pinigų viešbučiui, Robertui naktis teko leisti automobilyje, kaip viena ryšio bendrovė be perspėjimo išjungė mobilųjį telefoną bei nesvetingą paskutinę dieną ligoninėje.
Tačiau šeima negali pamiršti ir gražių akimirkų – vyresnių vaikų džiaugsmo jiems sugrįžus namo bei tų žmonių, jiems aukojusių pinigus. Ne visada aukotojai viešino ir savo pavardes.
- Negalėjome atsistebėti gerumu žmonių, prieš Kalėdas mums siuntusių dėžes su maisto produktais. Iki šiolei nežinome, kas juos siuntė ir kam už tai turime būti dėkingi, - prisiminusi tuos sunkius laikus sakė susijaudinusi Olga.
"Pajūrio naujienos"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą