Ką turėtų padaryti naujoji valdžia, kad gautume gerą sveikatos apsaugą?

Kad sveikata brangiausias turtas - banalu, bet tiesa. Tačiau kyla klausimas, kaip mes šį brangiausią turtą saugome, kam patikime jį "suremontuoti" ligos atveju, ar tai daroma geriausiu galimu būdu. Norint, kad sveikatos apsaugos sektorius funkcionuotų tinkamai, būtina įvertinti sveikatos sistemos, sveikatos politikos galimybes ir ribas.

Visų pirma, nors sveikata ir brangiausias turtas, sveikatos išsaugojimo ar sugrąžinimo priemonėms lygiai taip pat kaip ir bet kurioje kitoje srityje galioja faktas, kad ištekliai riboti.

Kitas dalykas, kurį būtina pripažinti sprendžiant apie sveikatos politikos priemones yra tas, kad kiekvienu atveju pacientui ir gydytojui iškyla daugybė skirtingų pasirinkimų. Vienoje svarstyklių pusėje - išsaugota gyvybė, grąžinta sveikata ir darbingumas. Kitoje - sveikatos paslaugų kaina, gydymosi trukmė, rizika, gydantis patiriamas skausmas, apribojimai gyvenimo būdui (dieta, mankšta, etc.). Kokį sprendimą pasirinkti konkrečios ligos atveju - nelengvas uždavinys. Tačiau jį sprendžiant svarbu suvokti, kad sprendėjas yra pats žmogus su kompetentingo patarėjo - gydytojo - patarimais. Politiniai sprendimai ir administraciniai nurodymai čia gali tik sutrukdyti, todėl paciento ir gydytojo ryšys yra tai, kas turėtų būti kuo mažiau veikiama iš išorės.

Tačiau politinis sprendimas yra neišvengiamas, kai sveikatos apsaugai naudojami viešieji ištekliai. Jei visuomenė valdžiai patiki perskirstyti tam tikrą finansų kiekį, kuris bus panaudojamas sveikatos paslaugoms apmokėti, tenka pripažinti, kad, kaip minėta, šių finansų neužteks visoms įmanomoms sveikatinimo priemonėms. Kadangi finansai viešieji, ir apsispręsti teks politiškai, o ne privačiam asmeniui. Tai nepavydėtina situacija sveikatos politikams ir valstybės tarnautojams - juk nuo jų sprendimo priklausys netgi tai, kas gyvens, o kas ne. Tačiau dar blogiau būtų apsimesti, kad skirstant viešus išteklius (Lietuvos atveju - Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas) ši pasirinkimo problema neiškyla. Šiandien Lietuvoje vis dar sukuriama iliuzija, kad valdžia gali padengti visas sveikatinimo išlaidas, jei ištiko bėda. Realybė neišvengiamai smogia atgal eilių, pažinčių, nuslėptų gydymosi galimybių, o daliai pacientų ir kitais pavidalais.

Galiausiai - dar vienas dalykas, apie kurį daug kalbama, bet kuris retai prisimenamas, kai reikalai prieina prie praktikos. Visi žinome, kad labai didele dalimi sveikata priklauso nuo mūsų pačių. Sveikai maitinsiesi, nesinervinsi, nepyksi ant kaimynų, sportuosi, nerūkysi, nepasigėrinėsi, nekiurksosi prie televizoriaus - labai tikėtina, kad sirgsi mažiau nei tas, kuris elgiasi priešingai. Dabar paklauskime savęs - ar atsižvelgia į tai valstybės politika sveikatos srityje?.. Taip, visuomenės sveikata yra ta sritis, kuriai numatoma vis daugiau ir daugiau lėšų. Tačiau vis dėlto ar patiria konkretus žmogus savo gyvenimo pasirinkimų pasekmes pats, konkrečiai?..

Be abejo, labai tikėtina, kad liga ateis nelauktai, neplanuotai ir nepelnytai, visiškai ne dėl to, kad ji buvo išprovokuota gyvenimo būdo. Tačiau šiuo atveju gali padėti du skirtingo pobūdžio mechanizmai - privatus draudimas ir žmonių savitarpio parama. Pirma, nelauktos, netikėtos ligos yra tos, nuo kurių noriausiai draudžia privatus draudimas (tereikia susiprasti apsidrausti tol, kol liga yra tik teorinė galimybė, o ne faktas). Antra, dėsninga, kad privati parama lengvai pasiekia sergančius vėžiu vaikus, priešingai nei sergančius kepenų ciroze vyrus. Apskritai ir privatus savanoriškas draudimas, ir savitarpio pagalba sveikatoje reiškia ir turi reikšti daug daugiau nei mums kartais atrodo.

Kai kalbama apie dabartinės sveikatos sistemos bėdas, nevengiama pradėti nuo to, kad trūksta lėšų, trūksta gydytojų, gydytojai mažai uždirba, todėl neretai emigruoja, kad klesti korupcija. Tačiau šios, kaip ir daugelis kitų konstatuojamų bėdų, yra visų pirma netinkamų sprendimų apraiškos. Lietuvos sveikatos sistemoje yra nemažai dalykų, kurie neleidžia sakyti, kad ji stovi ant kojų, o ne ant galvos. Pažvelkime į šiuos bruožus ir į jų pasekmes.

Visų pirma, kaip minėta, ligos atveju valdžia įsipareigoja ... ? Taip, nedaugelis pasakytume, kiek ir ko mums padengs valdžia, o kur prasidės jau mūsų pačių atsakomybė. Valdžia įsipareigoja tarsi ir viską, todėl nenuostabu, kad iš tikrųjų padengia tik kai kam ir tik kažką. Iš čia kyla nemažai pasekmių. Pavyzdžiui, jei turi pažinčių arba pinigų vokelyje, tai gali pasiimti labai nemažai sveikatos paslaugų - netgi tiek, kiek nepriklausytų. Jei netikite, pabandykite paklausti prestižinių klinikų vadovų, kiek jie vidutiniškai sulaukia, tarkime, Seimo narių skambučių per savaitę dėl vienos ar kitos protekcijos. Jei tokių pažinčių ar pinigų neturi - esi nustumtas į eilės galą ir neretai lieki netgi be to, kas priklausytų.

Dėl valdžios neapsisprendimo kyla ir daugiau bėdų. Mes kaip pacientai tarsi užliūliuojami užmigdomi, kad ligos atveju į pagalbą ateis valdžia, tad rūpintis lyg ir nebėra ko. Tai neišvengiamai sumažina paskatas galvoti apie tai, kas bus, kai ... Todėl, užuot apsidraudę, mes gyvename tariamo saugumo būsenoje, tačiau tik iki tol, kol įvyksta reali bėda.

Kitas bruožas, kuris neleidžia kalbėti apie normalią situaciją sveikatos sistemoje, yra kuo įvairiausia diskriminacija tarp sveikatinimo įstaigų. Valstybinės gydymo įstaigos gauna valstybinį finansavimą, įrangą (kuri, deja, dažnai net nenaudojama), atlaidų (aplaidų) kontroliuojančių institucijų požiūrį. Privačios gi net su ligonių kasomis sutartis ne visada gali pasirašyti, kad gaus už pacientų aptarnavimą tai, ką gauna valstybinės įstaigos, nors teikia tas pačias paslaugas. Diskriminacija vyksta ir valstybinėje sistemoje. Tarkime, už pirminiu lygiu (tarkime, rajono ligoninėje) atliekamas paslaugas ligonių kasos sumoka daug mažiau nei už tretiniu lygiu (tarkime, visiems žinomose klinikose) atliekamas tas pačias paslaugas. Visos šios diskriminacijos pasekmė yra ta, kad taip ir neišryškėja geriausi, veiksmingiausi sprendimai. Neleidžiama, kad efektyviau veikiančios privačios įstaigos nukonkuruotų valdiškas, sveikatai skirti pinigai išleidžiami garbių institucijų išlaikymui, o ne realiam tarnavimui pacientams.

Negalime nepaminėti skaudžios medicinos personalo darbo užmokesčio problemos. Aišku, kad geras, pacientų pageidaujamas darbas turi būti gerai apmokamas. Tačiau tam būtina ne direktyviai kelti gydytojų atlyginimus, o užtikrinti, kad už gydymo paslaugas gydymo įstaigos gautų realų apmokėjimą. Šiandien gi visose valstybinėse įstaigose susiduriame su "įkainiais", kurie neretai yra visiškai nerealūs (prisiminkime, kad ir plačiai nuskambėjusią diskusiją dėl gydytojų iškvietimo į namus), o paprašyti prisimokėti paprastai neleidžiama. Pasekmės akivaizdžios: jei už gydymo paslaugas bus sumokama mažai (iš valdžios ar pacientų kišenės), tai gydytojai negali uždirbti daug.

Problemų, be abejo, yra ir daugiau. Kad ir tai, kad apie pusę laiko gydytojai praleidžia pildydami popierius (o paskui mes stebimės, kad su pacientais dažnai bendraujama ne kaip su gyvais žmonėmis).

Kodėl sveikatos sektorius toks užsistagnavęs? Ar nebus priežastis ta, kad visiems, nuo kurių kažkas priklauso, yra ne taip jau ir blogai?.. Štai Seimo nariai - negi jie stovi eilėse ir sprendžia paprastų mirtingųjų klausimus?.. Labiau tikėtina, kad galią turintys politikai tiesiog žino. ko ir kaip paprašyti, todėl nemokamai naudojasi tomis paslaugomis, kurios kitiems neprieinamos. Tie paprasti mirtingieji, kurie turi pinigų, taip pat nėra labai nuskriausti, nes "vokeliniu būdu" irgi gali pasiekti gana aukšto lygio paslaugas, kurios yra dosniai subsidijuojamos (todėl vokelio dažnai užtenka daug plonesnio nei kad tektų mokėti privačioje įstaigoje). Geriausią vardą turintys gydytojai taip pat gauna tai, kas iš esmės atitinka jų vardą, ir naudodamiesi valstybinės gydymo įstaigos įranga, gyvena toli gražu ne vien iš legalaus atlyginimo (jei pažįstate kokį gerą gydytoją, paklauskite, kiek didesnis būtų jo oficialus atlyginimas privačioje įstaigoje ir kodėl jis vis dėlto dirba valstybinėje...). Tačiau yra ir dabartinės sistemos pralaimėtojų: tai paprasti žmonės, neturintys pažinčių ar atliekamų pinigų, ir medicinos personalas, kuris dar neužkopė į tas viršūnes, kad konsultuotų politikus ir kalbėtų visos medicinos vardu.

Ką daryti? Atsakymas toli gražu ne paprastas, su gausybe gana techninių dalykų ir atvirų klausimų, tad įvardinsiu tik kelis pagrindinius principus ir gaires:

1) būtina pripažinti, kad žmogus yra savo kūno ir sveikatos šeimininkas, todėl ir gydymas turi būti grindžiamas žmogaus (o ne visuomenės) atsakomybe už savo sveikatą bei paciento ir gydytojo dialogu;

2) valstybė turi neklaidinti žmonių, kad išspręs visas sveikatos problemas, o apsispręsti ir aiškiai deklaruoti, ką konkrečiu atveju žmogus gali (ir atitinkamai ko negali) tikėtis iš valstybės;

3) leisti visų rūšių sveikatinimo įstaigoms laisvai konkuruoti dėl pacientų pasirinkimo ir jų pinigų;

4) nedrausti pacientams legaliai papildomai susimokėti už sveikatinimo paslaugas;

5) aiškiai atskirti sveikatos finansavimo klausimus nuo socialinės paramos ligos atveju klausimų.

Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

* Šis komentaras - bendro Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir naujienų agentūros ELTA socialinio-pilietinio projekto "Seimo rinkimai 2008: Ką turėtų padaryti naujoji valdžia" dalis.