Pasiekimai
Kochlearinė implantacija - tai naujausias ir pažangiausias būdas, sprendžiant kurtumo problemas, užtikrinant kurčiųjų socialinę integraciją ir reabilitaciją visuomenėje. Šiam pažangiam gydymo būdui pristatyti buvo skirtas Kauno Medicinos Universitetinių Klinikų surengtas seminaras.
Laukiančiųjų - 75 pacientai
Prieš penkerius metus Lietuvoje pirmą kartą buvo atlikta kochlearinio implanto operacija. Šis įrenginys ir suteikia galimybę girdėti.
Viena tokia operacija su pasirengimu, pooperacine reabilitacija, anot chirurgo Kęstučio Povilaičio, kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių litų. Tiesa, 2003 metais Valstybinės ligonių kasos kompensavo daliai pacientų implanto sumos (po 25000 litų aštuoniems pacientams). Tačiau tai labai nedidelė pinigų suma reikalinga šiai operacijai. Likusią pinigų dalį turi sumokėti patys pacientai.
Per metus Lietuvoje turėtų būti atlikta iki 75 operacijų, tačiau dabar atliekama vos keliolika. Šiuo metu yra 31 kochlearinių implantų naudotojas.
Dauguma pacientų turi laukti savo eilės, o kiekvieni laukimo metai reiškia, jog daugiau darbo reikės įdėti į reabilitaciją.
Anot surdopedagogės Neringos Ivoškienės, kadangi tai palyginti nauja sritis, apimanti medikų, pedagogų, socialinių darbuotojų, tėvų ir kitų specialistų bendradarbiavimą ikioperaciniu ir pooperaciniu laikotarpiais, valstybinės institucijos dar nėra pasiruošusios padėti spręsti kompleksines kochlearinių implantų naudotojų socialinės integracijos ir reabilitacijos problemas.
Prioritetas teikiamas vaikams
Tokios operacijos atliekamos Kauno medicinos universiteto klinikose. Medicinos mokslų daktarė Eglė Gradauskienė sako, kad implantacijų operacijos pasisekusios ir rezultatai yra geri.
Gydytojos teigimu, ne visiems pacientams galima pasiūlyti implantaciją kaip reabilitacijos priemonę dėl įvairiausių patologijų. Lietuva pagal šių kochlearinių implantų operacijų skaičių užima keturiasdešimtą vietą pasaulyje. Lyderio pozicijoje - australai. Anot kochlearinių implantų chirurgo K. Povilaičio, visi kochleariniai implantai yra geri.
Pasak specialistų, stengiamasi, kad kochleariniai implantai būtų įdėti kuo mažesniam vaikui.
Šiuo metu reabilitacijos sėkmė daugiausia priklauso nuo tėvų gebėjimo sudaryti sąlygas, kad jų vaikai gautų kvalifikuotą ir reikiamą pagalbą.
Pasak N. Ivoškienės, reabilitacija turi tapti gyvenimo būdu. Tam reikalingas reabilitacijos planas. Tėvai, pavyzdžiui, turi užsibrėžti, kiek jų vaikas galėtų pasiekti per metus. Tai būtų mini planas. Maxi planas apima daug platesnius tikslus. Sakykime, jei vaikas negirdėjo dvejus metus, reikia "pasivyti" tą prarastą laiką.
Tačiau visuose užsiėmimuose tėvai privalo dalyvauti, kad vaikas geriau orientuotųsi, jam labiau sektųsi pažinti pasaulį.
Vaikams reikalinga lavinimo aplinka, bendravimas su kitais žmonėmis, kad jie jaustųsi laisvai ir suprastų normalią aplinką. Tam labai svarbus yra pedagoginis aspektas.
Kadangi klinikose nėra pedagogų, psichologų, soc. darbuotojų etatų, UAB "Biomedika" (kuri atstovauja kompanijos "Cochlear" kochlearinius implantus) Kauno filiale įsteigė surdopedagogo etatą.
Surdopedagogė dirba su šeimomis ikioperaciniu laikotrapiu, taip pat organizuoja reabilitaciją metus po operacijos bei metodiškai talkina pedagogams, dirbantiems su vaikais prieš operaciją ir po jos.
Anot N. Ivoškienės, yra trys klausimai, kurie kyla tėvams: ar mano vaikas galės girdėti? ar mano vaikas galės kalbėti? ar mano vaikas galės lankyti bendrojo lavinimo mokyklą?
Kad į visus šiuos klausimus būtų galima atsakyti teigiamai, reikia su vaiku užsiimti. Pirmiausia, būtina vaiką mokyti klausyti, tai yra atskirti įvairiausius garsus: bildesį, durų skambutį, lėkštės suskambėjimą, tėčio balsą ir pan.
Toliau būtina lavinti pasyvią kalbą. Vaikas turi išmokti išklausyti pašnekovą, žiūrėti jam į akis ir t.t. Supažindinama ir su ekspresyvine kalba, t.y. įvairiausių garsų pamėgdžiojimas.
Tačiau, pažymi specialistai, tai - tik pirmieji žingsniai girdinčiųjų pasaulio link.
Visuomenė dar nepasirengusi
Kita problema, kad pedagogai dar nėra pasiruošę tokių vaikų integracijai į visuomenę. Todėl tėvams neretai tenka "kilnoti" savo vaikus iš vienos mokyklos į kitą. Mat nėra specialios metodinės ir mokomosios medžiagos, o kartu trūksta ir specialistų, gebančių tokius vaikus mokyti.
Eglė DOVIDAUSKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą