Tos trys fizinio darbo kupinos dienos tapo tikru išbandymu. Iš pradžių baiminausi, ar kūnas nesiųs kokių nors nemalonių signalų - juk neatsimenu, kada tiek daug iš peties plušėjau. Be to, ir gydytojas Levas Chazanas dar lieknėjimo pradžioje perspėjo apie būtinybę vengti fizinių krūvių, idant organizmas negautų papildomo streso.
Tik koks jau čia stresas, kai trečias lieknėjimo mėnuo artėja prie pabaigos ir organizmas, matyt, visiškai adaptavosi prie naujų mitybos taisyklių. Todėl nė karto galva nei suskaudo, nei apsisuko, joks silpnumas neapėmė, širdelė normaliai dirbo savo darbą, o energijos jaučiau turinti tiek, kad dar būčiau ir netoliese augančių bulvių lauką išravėjus.
Tiesa, sekmadienio vakarą ėmė mausti rankų ir kojų raumenis. Gal ir keista, bet tai mane džiugino. Jeigu iki žurnalistinio eksperimento pradžios maniau, kad turiu tik į kelis gelbėjimo ratus susidėliojusių riebalų perteklių, dabar paaiškėjo, kad aš turiu ir raumenis.
Na, o praėjusį šeštadienį pasiekta penkiolikos kilogramų numesto svorio riba, kaip jau tapo įprasta pastarosiomis savaitėmis, susvyravo: sekmadienio rytą svarstyklės rodė 82,2 kg, o vakar - minus tris šimtus gramų. Ką gi, jau prasidėjo kelionė šešioliktojo kilogramo atsikratymo link.
Žinau, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau: pirmąjį mėnesį svoris sparčiai krenta dėl to, kad organizmas tiesiog valosi, o nuo trečiojo mėnesio ima tirpti riebalai - šie tikrai neskuba palikti savo "slėptuvių". Tad ir toliau neverta tikėtis staigių pokyčių.
Ir pabaigai - klausimas, kuris lyg užkerėtas pasitiko mane vakar keliose svetainėse internete, kai tik paieškos laukelyje įrašydavau žodį "riebalai": "Ar žinai, kad tikimybė nutukti sulaukus devyniolikos per pastaruosius tris dešimtmečius išaugo penkis kartus?" Įdomu, o kaip keitėsi tikimybė trisdešimtmečių atžvilgiu?
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą