Žurnalistinis eksperimentas
Iki eksperimento sėkmingos baigties liko atsikratyti vos penkių kilogramų, tačiau dėl to labai nedžiūgauju - šeštą lieknėjimo mėnesį svoris žemyn juda tik vos vos.
Bet negi kraustysiesi iš proto kaskart, kai svarstyklės ištisą savaitę rodo vis tuos pačius skaičius, o per paskutinį mėnesį iš viso nutirpo vos keli kilogramai.
Puikiai atsimenu dar lieknėjimo pradžioje apdairių skaitytojų atsiliepimus "Vakarų ekspreso" svetainėje internete - aptikau perspėjimus, kad anksčiau ar vėliau susidursiu su visų eksdručkių bėda - finišo tiesiojoje, kai akivaizdžių svorio kritimo tempų nebebus, o žmogiškai norėsis imti ir sulaužyti lieknėjimo metu galiojančias mitybos taisykles bei palepinti tą išgražėjusį žmogutį, matomą veidrodyje, kuo nors ypatingai gardžiu, bus sunku. Tada - du keliai: arba tapti vadinamojo "yo-yo" efekto, kai antsvoris pamažu grįžta, auka, arba, dedant daug pastangų, suimti save į rankas.
Nusprendžiau, kad geriau - pastarasis variantas, juolab kad pamačiusi siužetą apie save naujoje "Balticum" TV laidoje "Aš - moteris", įsitikinau, kad numesti likusius kilogramus tikrai verta.
Kita vertus, užklupus rudeninėms ligoms, dėl to, kad šiuo metu pagaliau jau sveriu 74 kg, net nėra jėgų džiaugtis. Be to, šiek tiek baugoka, ką šiandieninės konsultacijos metu dar pasakys gydytojas Levas Chazanas - juk per paskutinį mėnesį nutirpo tik keli kilogramai... Gal pažiūrės į mano apsiblaususias nuo ligos akis ir nebars?
Į susiklosčiusias aplinkybes bandau pažvelgti ir optimistiškai. Pavyzdžiui, per tuos negalavimus dingo pastaruoju metu retsykiais atsirasdavę ėdrumo priepuoliai. Dabar priešingai - niekaip "neprisišaukiu" apetito: štai vakare valandą žiūrėjau į indą su kefyru ir filosofavau, kodėl jis vadinasi "Labas rytas", jei jį geriu vakarienei...
Užtat ypatingų akimirkų išgyvenau susiruošusi į parduotuves, idant ištuštėjusią drabužinę papildyčiau naujais pirkiniais. Tiesa, teko gerokai palakstyti pirmyn atgal nuo lentynų prie matavimosi kabinų, nes niekaip iš pirmo karto negalėjau nutaikyti reikiamų dydžių. Galop namo grįžau nešina naujais aptemptais 38 dydžio džinsais, 40 dydžio striuke, raidele M pažymėta palaidine... Pusvalandį maiviausi prieš veidrodį, negalėdama patikėti, kad visa tai man tinka.
Po to juokinau savo šeimyną, išsitraukusi iš spintos metų pradžioje pirktą sportinį kostiumą ir praėjusio sezono puspaltį: kelnės nusmuko iki kelių, vos žengiau kelius žingsnius, o su puspalčiu galėčiau drąsiai sėstis kur nors centrinėje Klaipėdos gatvėje ant asfalto ir prašyti centų...
Ir dar noriu atsiprašyti visų dienoraščio skaitytojų, kurios, negailėdamos nuoširdumo ir gerų emocijų, barė mane už tai, kad suėjus penkių mėnesių žurnalistinio eksperimento terminui ir nepasiekusi L. Chazano man iškelto tikslo numesti 28 kg, viešai pareiškiau pralaimėjusi. Anot mano virtualiomis bičiulėmis tapusių besilieknanančių moterų, esu neteisi, nes ne tik pati laimėjau kovą su antsvoriu, bet ir padėjau kitiems iškelti pergalės vėliavą bei pasakyti tvirtą "ne" besaikiam ir nesveikam valgymui.
Beje, savaitgalį "Vakarų ekspreso" internetinėje svetainėje skaitytojos iškėlė siūlymą visoms neoficialaus "chazanikių" klubo narėms ne tik ir toliau aktyviai bendrauti internete (www.ve.lt), bet ir susitikti pajūryje bei "gyvai" visoms kartu pasidžiaugti lieknėjimo rezultatais. Manau, kad tai - gera idėja, kurią verta paversti tikrove, tad laukiu jūsų konkrečių pasiūlymų.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą