Tą gurmanišką patiekalą būčiau net nesusimąstydama išmainiusi į bet kokį kitą maistą, kad tik jo būtų ne 140 gramų, o daug daugiau. Bent jau kokie trys šimtai...
Žinau, kad apie tai geriau negalvoti, bet suvalgyčiau didžiulę lėkštę barščių ar raugintų kopūstų sriubos, kokius tris balandėlius, gausiai pagardintus namine grietine, ar bulvių plokštainį, po to desertui sukirsčiau obuolių pyragą. Ir mirdama iš gėdos visą šią bevalybės puotą užbaigčiau taure raudonojo vyno ir kokiu puskilogramiu braškių su cukrumi. Arba - jau parduotuvėse pasirodžiusiu arbūzu.
Visą tai sapnavau savaitgalį, po penktadienį išgyvento antrojo pasninko - varškės dienos. Sapnas buvo toks tikroviškas, kad šeštadienio rytą privalomi du kiaušiniai nelindo į gerklę. Neteikė džiaugsmo ir mėgstamos krevetės, nes pradedama jas valgyti puikiai suvokiau, kad iš mano gyvenimo dingęs sotumo jausmas negrįš. Du išgerti buteliukai mineralinio vandens, dešimtis kramtomosios gumos pastilių visai nepadėjo. Vakare vos sulaukiau man priklausančios baltos mišrainės, o kramsnodama duoną su kefyru pagalvojau, kad gal neverta čia jau panikuoti. Kad ne viskas taip blogai...
Atvirai kalbant, savaitgalis buvo kažkoks alkanas. Ir tai nustebino, nes po švenčių tris dienas jaučiausi labai energinga ir žvali. Pagalvojau, kad organizme vykstantis apsivalymas teigiamai atsiliepė ir nuotaikai. Netgi pirmąją savaitę atsiradęs nenoras dirbti ir dingęs kūrybiškumas ėmė atrodyti kaip moteriškas prasimanymas. Jau buvau pasiruošusi grįžti į gyvenimą, lyg jis nebūtų pasikeitęs.
Sekmadienį susierzinimas dėl gyvenimo pusbadžiu išgaravo - kai jau tradiciškai ryte atsistojau ant svarstyklių, jos rodė 93 kilogramus. Tada pagalvojau, kad visai nebaisu, kad iki žurnalistinio eksperimento pabaigos liko dar 139 dienos...
Radau vieno neprisistačiusio komentuotojo mūsų dienraščio internetinėje svetainėje klausimą, ar aš prisiimsiu atsakomybę, jei eksperimentas nepasiseks. Ar prisiimsiu atsakomybę ne tik už savo, bet ir už kitų moterų, kurios, perskaičiusios mano dienoraštį, suskubs lieknėti, sveikatą?
Laukdama trisdešimtojo gimtadienio maniau, kad esu subrendęs, atsakingas žmogus, kuriam tetrūksta valios. Beje, dabar pradedu galvoti, kad ir apie savo valią galvojau pernelyg blogai.
Jei ne atsakomybė, nežinomas skaitytojau, savo sapną nelemtą šeštadienį būčiau tikrai pavertusi realybe. Juk jeigu artimieji mane myli su visais 97 kilogramais, vadinasi, laikui bėgant buvo galima susitaikyti ir pačiai save pamilti tokią. Bet tai - lengviausias kelias... Be atsakomybės.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą