Vos vakar atėjau į darbą, mano rūgščią veido miną pamatę kolegos tuoj pat ėmė klausinėti, kas atsitiko, kodėl esu tokia liūdna. Kiti šmaikštavo, gal ėmęs didėti svoris?
Kad aš žinočiau! Dūsauju, širstu ir noriu kaip koks strutis įkišti galvą į smėlį ir taip tūnoti kokias tris dienas. O gal keturias. Tik vargu, ar tai padės.
Vidinė įtampa "užkniso". Ne todėl, kad pati blogai jaučiuosi. O todėl, kad tai atsispindi ir bendravime su artimaisiais: pasidariau priekabi, kalbu ir tą pačią akimirką jaučiu, kad tonas - pakeltas. Susierzinu dėl menkiausios smulkmenos. O pamačiusi nustebusius namiškių veidus, susigėdiju ir einu kur nors pažliumbt, po to galvoju, kaip čia save nubausti ar išgydyti.
Kol kas vaistų neradau, tad stengiuosi bent mažiau turėti kontaktų. Kad tik neleisčiau savo pykčiui išsiveržti. Nors pyktis, pasirodo, - ne tik blogas, bet ir geras dalykas. Internete perskaičiau psichologo Olego Lapino pykčio apibrėžimą: "Tai energija, reikalinga moterims tam, kad pasijustumėte stipresnės."
Be to, apie save aiškiai pranešė ir savaitgalį padarytas šiurkštus pažeidimas - vakarienei vietoje mišrainės su kefyru sukirstas geras "šmotas" cukraus pudra pabarstyto saldaus kekso su razinomis. Ryte svarstyklės parodė iškalbingus skaičius - plius 1,2 kg. Taip man ir reikia!
Kadangi mano ženklas Dvyniai ir aš visą gyvenimą blaškausi tarp juodo ir balto, tai netrukus ėmiau mintyse filosofuoti ir save peikti už tai, kad visos mane užgriuvusios blogybės yra tuščios, tiesiog mano "išmislas" ir... susireikšminimas.
Tik pagalvokit: ponia pavargo lieknėti! Ponia pavargo nuo dėmesio, poniai nervai nelaiko... Jeigu visi žmonės turėtų tik tokių bėdų, tai Žemė seniai būtų virtusi rojumi.
Tad nuo šiol nesuskystam, suimam save į rankas, iškeliam galvą, spjaunam į visokias "bobiškas" emocijas ir nustojam savęs gailėtis. Būtų ko. Ir kad daugiau jokių inkštimų, psichozių ir nusižengimų lieknėjimo planui!
Dar liko visa tai imti ir įgyvendinti. Ir susirasti ne pykčio, o kitą šaltinį, reikalingą tam, kad pasijusčiau stipresnė. Arba vieną kartą nuleisti garą taip, kad "katilas" ir vėl veiktų džiaugsmingai pasišokinėdamas. Kaip anksčiau.
Pradėjau nuo paprastų dalykų: tvarkingai suvalgiau pusryčiams skirtą reikiamo dydžio sumuštinį su kava, pietums "Pramogų banke" suritinau žuvį su salotomis, vakare - privalomą baltą mišrainę su kefyru ir leidžiamu duonos gabalėliu, nuėjau į masažo procedūrą, vakare pagulėjau druskų vonioje.
O jei tie negeri pojūčiai nedings, turiu alternatyvą: arba pasiimti likusias dar dvi savaites atostogų, arba pasidaryti, kaip pasakojo kiti gydytojo Levo Chazano pacientai, savaitę atostogų... nuo lieknėjimo.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą