Liga, paliekanti randus sieloje

Krūties vėžys gilius randus palieka ne tik ant kūno, bet ir sieloje, sako ketverius metus su šia klastinga liga kovojusi Kristina.

Šiuo metu liga pasislėpė, tačiau pasitraukimu pokalbininkė netiki - tai ne pirmas kartas, kai vėžys bando apgauti moterį.

Begalinis noras gyventi

Ponia Kristina susirgusi atsisakė darbo, tad šiltas dienas leidžia sode. Visas lysves su bulvėmis, burokais ir morkomis užkasė tik sužinojusi diagnozę. Neturėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų rūpintis daržais, tad beveik visą plotą dabar dengia žolė. Šienauja vyras, kuris privertė palikti kelis nedidelius ruoželius uogų.

"Jei ne vyras, su kuriuo gyvename beveik dvidešimt metų, nežinau, kur būčiau. Jis gali ir supurtyti, kad atsipeikėčiau, pamatyčiau ir kitus žmones, jis ir nuramins, kai nebegaliu susivaldyti, jis pajuokaus, kai atsitrenkiu į juodą nevilties sieną", - nusišypso ponia Kristina.

Kalbėti apie ketverius metus skausmo, išbandymų, pakilimų ir skaudžių kritimų jai tikrai nėra lengva, nuolat akyse sužimba ašaros.

"Nesutikau nė vienos moters, kuri galėtų ramiai kalbėti apie tai, nė vienos, kuri neperėjo pro pragarą, kurios mintyse savęs nelaidojo. Iš kur atsiranda jėgų gyventi, iki šiol neįsivaizduoju, bet iškentusios pragarą žemėje ir neturinčios garantijų, kad tai nebepasikartos, visos nori gyventi. Iki paskutinio atodūsio", - kalbėjo moteris.

Baimė ir delsimas

Ligos pradžią ponia Kristina atsimena gerai, nes tai buvo pirmosios atostogų dienos, buvo peržiūrimi sukrauti lagaminai, perskaičiuojami būtiniausi daiktai, sudedamos smulkmenos. Su vyru buvo suplanavę dviems savaitėm iškeliauti.

"Jau kelias naktis negalėdavau įsitaisyti patogiai, ant dešinio šono atsigulus sumausdavo krūtį. Nesureikšminau. Kelionės išvakarėse matavausi naują maudymosi kostiumėlį. Tiko. Buvo labai gražus. Prisimenu, kaip staipiausi prieš veidrodį, didžiavausi savo biustu", - atsiduso moteris.

Tuomet ji nemažai girdėjo informacijos apie profilaktinius krūtų patikrinimus, net kažkur buvo gavusi lankstinuką apie tai, kaip reikėtų apžiūrėti krūtis, tačiau nenorėjo nei tikrintis pati, nei eiti pasitikrinti pas gydytojus. Nematė prasmės, ir, prisipažįsta, bijojo išgirsti ko nors nemalonaus.

"Atostogos buvo puikios, tik vis krūtis naktimis neduodavo ramybės. Nekreipiau dėmesio. O parvažiavus nutiko tai, kas, turbūt ir turėjo nutikti. Netyčia, tiesiog gatvėje, praeivis atsitrenkė į mane, sutrenkė tą vis suskaustančią krūtį. Akys vos lauk neišvirto nuo skausmo. Nuo to laiko jau ramybės nebebuvo", - prisiminė ponia Kristina.

Savaitę kentusi skausmą ne tik naktimis, bet ir dienomis, moteris vis save ramino, kad skausmas liausis ir viskas sustos į savo vietas. Pas gydytoją eiti delsė - bijojo. Po dar vienos skausmingos savaitės nuėjo pas šeimos gydytoją, kuris išrašė siuntimą pas onkologus. Dar pasiūlė parėjus prieš veidrodį apčiuopos būdu apsižiūrėti krūtį pačiai. Nesižiūrėjo. Kaustė baimė.

Užsiregistravusi pas onkologą laukė vizito dienos, dar labiau savyje audrindama baimę. Atsirasdavo minčių imti ir nenueiti. Tiesiog pasislėpti savyje, įtikinti, kad viskas yra gerai.

"Tas laukimas buvo siaubingas. Nieko nežinau, o ir ko tikėtis neįsivaizdavau. Aš visą gyvenimą bijojau medikų, skausmo, paniškai nuo jų bėgau. O vizito dieną vos nealpau, kojomis žemės nejaučiau, nieko prieš save nemačiau. O kai mane apžiūrėjo, paskyrė tyrimus ir pasakė, kad pirmiausia turėčiau nusiraminti - tirtėjau kaip lapas - ir susikaupti ateičiai, nes turėsiu dar daug ką nuveikti. Man nebereikėjo tyrimų atsakymų, supratau - nuo ligos nepabėgau", - prisimena moteris.

Pilkas maratonas

Tyrimai buvo skausmingi. Vakarai aplieti ašaromis. Mintyse tik viena: "Kodėl man?" Atsakymų ilgai laukti nereikėjo, gydytoja paskambinusi patarė atvykti. Pokalbį ponia Kristina atsimena lyg per rūką, kažką pasakojo, braižė gydymo schemas. Visos dienos paniro į pilką maratoną: ligoninė, palatos, gydytojai, tyrimai, operacija.

Neteko ne tik limfmazgių, bet ir krūties. Taip buvo galima stabdyti, kaip aiškino medikai, piktybinio naviko siautėjimą. Buvo paskirtas chemoterapinis gydymas.

"Gulėjau palatoje ir galvojau, kad nebenoriu to kęsti. Jaučiausi patekusi į kažkokį nesibaigiantį siaubo filmą. Ašaros neberiedėjo. Nuo chemijos tąsė siaubingas pykinimas, mano krauju keliavo didžiuliai kiekiai nuodų, slinko plaukai. Norėjau nieko nejausti, bet tos prabangos neturėjau", - dalijasi įspūdžiais moteris.

Smūgis iš pasalų

Ilgo gydymo kurso metu namuose moteris buvo retas svečias. Tarpuose tarp chemoterapijos kursų parvažiuodavo ir krisdavo į lovą. Bejausmė ir apatiška. Namiškių pastangas atplėšti ją bent minutei nuo ligos ji vadina nulinėmis. Zombis - taip save įvardijo ponia Kristina.

"Praradau bet kokį norą stengtis, man viskas buvo tas pats. Net jei būtų kaimynai apipylę mūsų išpuoselėtą butą, būčiau gulėjusi ir žiūrėjusi, kaip teka per lubas vanduo. Man nereikėjo nieko. Taip apatijoje skendėjau daugiau negu pusę metų. Visos dienos kaip viena", - prisimena sunkų metą.

Po baigto chemoterapijos kurso sekė vizitai pas specialistus, periodiškai tikrinta sveikata. Tyrimai pranašavo ligos pažabojimą. Gydytojai tuomet kalbėjo, kad ligą pavyko sustabdyti. Tyrimai džiugino. Ponia Kristina prisipažįsta, kad tuomet bijojo džiaugtis, netikėjo sėkme, vis dar tebestovėjo ant bedugnės krašto.

Atėjusi periodiškai išsitirti, nebuvo nudžiuginta, gydytoja vėl pasiūlė atsigulti į ligoninę nuodugniam ištyrimui - "dėl visa pikta". Antrojoje krūtyje buvo aptiktas darinys. Nedelsiant operuota moteris išgirdo: "Sparčiai augantis, bet, kol kas, dar ne piktybinis." Po to sekė pasiūlymas arba šalinti krūtį, arba stebėti, ar neatsiras jų daugiau.

"Sėdžiu kaip ant parako statinės. Sprogsiu arba ne. Išmokau mėgautis šia akimirka. Pamatyti tai, ko niekada nemačiau. Gyvenimas įgavo visai kitą prasmę", - nusišypsojo ponia Kristina.

Natalija KONDROTIENĖ