Donorystė
Iki 2000 metų vasaros persodinti mirusio žmogaus organus buvo galima tik gavus artimųjų sutikimą. Dabar kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo gali pats pareikšti apie savo sutikimą arba nesutikimą, kad jo audiniai ir organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai.
Lietuvos nefrologinių ir dializuojamų ligonių asociacijos "Gyvastis" organizuota akcija įrodė - dauguma žmonių pritaria organų donorystei, tik nežino, kaip ir kur pareikšti savo valią po mirties dovanoti organą gyvajam.
Vien per Lietuvoje neseniai vykdytas akcijas sutikimą po mirties būti donoru pasirašė 595 žmonės, 68 jų - Klaipėdoje. Iš viso savo valią per penkerius metus yra pareiškę per 6 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Šis žmonių apsisprendimas - viltis gyventi visavertį gyvenimą apie 600 organų transplantacijos Lietuvoje laukiančių žmonių.
Asociacijos "Gyvastis" Klaipėdos skyriaus pirmininkės Irinos Tkačenko manymu, donoro kortelė išlaisvins artimuosius nuo atsakomybės apsispręsti, ar padovanoti kitam gyvenimą, ar to atsisakyti.
"Bet kam užkasti organus į žemę, jei jie gali išgelbėti gyvybę net septyniems žmonėms? Jei man reikėtų apsispręsti, pagalvočiau - gerai, kad kažkur gyvens mano artimo žmogaus širdis ar kita dalelė, kad ta dalelė pratęs sunkiai sergančiojo gyvenimą. Išgelbėti kitą - šventas dalykas, o šiuolaikinis būdas tai padaryti - donorystė", - sakė I. Tkačenko. Moteris, kaip ir kiti bendrijos nariai, taip pat užpildė sutikimo būti donorais korteles.
Antrasis gimtadienis
Pati I. Tkačenko donoro inksto laukia jau 13 metų. Glomerulonefritas - inkstų uždegimas, kaip neišgydytos lėtinės anginos komplikacija, išsivystė jai dar vaikystėje. Liga progresavo, ilgą laiką išbuvo remisijos stadijos, o apie 1994-uosius sklerozavusių inkstų veikla galutinai sustojo. Artimųjų inkstai persodinimui netiko, tad teko laukti...
Kol tinkamas inkstas atsiras, moteriai, kaip ir kitiems nefrologiniams ligoniams, gyvenimą pratęsia dializė - kraujas kas antrą dieną po keturias valandas valomas aparatais.
Pirmines dializes primityviais aparatais ji prisimena su siaubu. Po kiekvienos procedūros vemdavo, sekino toks silpnumas, kad į penktame aukšte esantį butą vyrui tekdavo ją nešti ant pečių. Tai tęsėsi ketverius metus.
1994 metais moteris sulaukė donoro. Tačiau laisvas gyvenimas - kai nesi varžomas būtinybės dializuotis - tęsėsi neilgai. Persodintas inkstas po aštuonių mėnesių organizmo buvo atmestas ir teko jį išimti.
Po to viltis gauti inkstą sužibo jai 17 kartų, bet atliktų tyrimų rezultatai rodė - dar teks laukti. Šiandien vilties dar daugiau - iškvietimo gali sulaukti ir iš tarptautinės "Balttransplant" organizacijos.
"Tą dieną, kai buvo persodintas inkstas, laikiau antruoju savo gimtadieniu, buvau laiminga, nes atsirado viltis gyventi, dirbti, uždirbti", - savo būseną po organo transplantacijos prisimena pašnekovė.
Ji apgailestauja, jog daugybei likimų draugų ši galimybė nė karto nesuteikiama - kiekvienais metais draugijos nariai lydi amžinybėn išėjusiuosius, taip ir nesulaukusius donoro inksto, mirusius nuo įvairių komplikacijų.
Nuolat skauda
Šiandien dializė atliekama moderniais aparatais ne vienoje ligoninėje ir privačioje klinikoje - nebereikia sunkiems ligoniams kas antrą dieną važinėti po kelis šimtus kilometrų, - lygindama su ankstesne patirtimi džiaugiasi bendrijos "Gyvastis", Klaipėdoje vienijančios 124 narius, pirmininkė.
Tačiau dirbtinis kraujo valymas - visgi sekinanti procedūra. Negana, kad esi "pririštas" prie medicinos įstaigos - procedūros metu kartu su toksinais pašalinami ir organizmui gyvybiškai svarbūs mikroelementai.
Tad tenka ne tik laikytis griežtos dietos, riboti skysčius - ne daugiau kaip 500 gramų per dieną, bet ir nuolat tikrintis ir gerti vitaminus bei vaistus.
"Viską, ką valgom ir geriam, turim skaičiuoti, prisiminti, kad negalime priaugti daugiau svorio nei 3 kg - antraip dializės metu bus pernelyg apkrauta širdis. Kuo daugiau priaugsi svorio - tuo trumpiau gyvensi", - pasakoja moteris.
Nepaisant visų pastangų laikytis gydytojų nurodymų, sveikata pamažu silpsta, nuolat kamuoja nuovargis, sąnarių ar stuburo skausmai, tirpsta pirštai, tampa sunku vaikščioti. "Pamiršau, kaip galima jaustis, kai niekas neskauda", - sakė ji.
Išgelbėtų septynis
Lietuvoje inkstų persodinimo laukia apie 400 žmonių, dializuojamų, kuriems dėl amžiaus ar kitų ligų transplantacija negalima, - 1200.
"Jei po kokios avarijos ar kitos nelaimės žmogui bus konstatuota smegenų mirtis, jis gali išgelbėti gyvybę septyniems žmonėms", - pasakoja I. Tkačenko.
Jo auka būtų naudinga ir valstybei, mat dializės procedūros yra labai brangios - po transplantacijos kompensuoti ligoniui vaistus atsieitų daug pigiau.
Pareikšti savo valią - kad sutinka po mirties padovanoti savo organus gyviesiems - galima pas bendrosios praktikos gydytoją, užpildžius sutikimo formą. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga užpildytą dokumentą išsiunčia Nacionaliniam organų transplantacijos biurui, kuris šiuos duomenis įrašo į registrą. Sutikus būti donoru, nurodytu adresu bus išsiųsta donoro kortelė. Ji reikš, jog nelaimės atveju žmogui mirus jo organai bus transplantuojami, nesiteiraujant artimųjų leidimo.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą