Neįgalų juvelyrą nuo nevilties gelbsti aistros

Gyvenimo spalvos

Moteris gali nešioti mylimą vyrą ant rankų, net jei daugiabučio kaimynai vos nekrenta pro langus. Moteris gali ryžtis "šliūbui" su daugiau nei 30 metų vyresniu vyru: ne gražuoliu, susuktu stuburu bei sėdinčiu invalido vėžimėlyje.

Vasaras juvelyras Antanas Gricius praleidžia vienkiemyje Mažeikių rajone. Pro trobos langą matyti Plinkšių ežeras. Žiemoti Antanas su daugiau nei 30 metų jaunesne gyvenimo drauge grįžta į Telšius. Su A. Griciumi, kelių autorinių ir daugelio parodų autoriumi, kalbėjome apie daug ką: apie akimirkos žavesį ir žvirblių pėrimąsi smėlyje, apie kolekcionavimo aistrą, apie ryšį tarp senų batų ir moterų, apie aistrą gyventi.

Aistra nepaskęsti

Antanas 14 metų sėdi invalido vežimėlyje. Atsisėsti privertė trečiasis paralyžius. Pasak 62 metų A. Griciaus, kiek per gyvenimą teko iškęsti operacijų - tai jau būtų atskira tema. Jam teko gydytis eksperimentiniame Leningrado institute. Dažnas iš ten po operacijų nebeišeidavo, atguldavo amžino poilsio. Antanui labiau pasisekė. Ryžosi operuotis, nes, kaip pats sakė, nebebuvo kur trauktis. Prieš tai pardavė ilgai kauptą meno dirbinių kolekciją. Reikėjo pinigų, ir minties, kad gali nebegrįžti, neatsisakė.

Ir viskas per tą nelemtą futbolą. 1944 metais Gricių troboje ieškoję partizanų kareiviai užsimanė pažaisti. Po to, kai sumušė Antano tėvus. Jam pačiam tuomet nebuvo nė metų. Vyrai "žaidė" futbolą, o kamuolį jiems atstojo Antanukas. Antanas pasakojo apie ne vieną susidūrimą su medikais. Skaudu jam dėl medikų išvadų. "Tavo stuburas laikosi ant garbės žodžio", "Yra juodos ir baltos varnos. Pastarosios neišgyvena, nes juodosios jas užkapoja. Tu priklausai baltoms varnoms", - tokių nuomonių teko jam išgirsti.

"Nurašytas" medikų, A. Gricius sako, kad jam, kaip tos lazdos skęstančiajam, tereikia vieno - vilties, kad galėtų gelbėtis. Būna siaubingų nevilties akimirkų, depresija... Gelbsti "beprotiškas" noras gyventi ir moterys.

Aistra moterims

Antanas mini atvejį, kai iš juodos nevilties išgelbėjo prisiminimas apie seną meilę. Mylimoji jau buvo pasikeitusi, ištekėjusi ir tapusi solidžia gydytoja.

"Kokios moterys, o dar tie bučiniai..." - svajingai vienos autorinių parodų atidarymą prisiminė juvelyras. Jis juokauja, kad tokiais atvejais širdis gali ir neatlaikyti. Anot pašnekovo, neduok Dieve, pradės jis kalbėti apie moteris, tai ir galo nebus.

Apie Antano pasisekimą tarp moterų sklinda vos ne legendos. Nepaisant to, kad jis neįgalus, nedidelio ūgio ir kuprotas. Paklaustas apie tokios sėkmės paslaptį, šelmiškai šypsosi ir priduria, kad apie tai reikėtų klausti moterų. Antanas mano, kad nė viena moteris apie jį negalėtų pasakyti blogo žodžio. Apie moteris jis kalba subtiliai. Kaip juvelyras apie aukščiausią vertę turintį brangakmenį.

"Mane lupti reikėjo", - šelmiškai šypsosi pašnekovas, prisiminęs, kaip iš panosės kaimo bernams nuviliodavo "gražuolytes". Gauti jam yra tekę nuo tų pačių bernų. "Nesu kerštingas. Pirmąkart visada atleidžiu", - sako Antanas, pasakojęs, kaip su skriaudikais siūlė susidoroti jo gynėjai, kurių jam netrūkę.

Aistra mylimajai

"Antikvarinė troba, aš antikvarinis, tik žmona jauna", - juokavo Antanas. Lina jo gyvenime atsirado prieš dešimt metų. Susitiko jie draugų organizuotoje išvykoje. Į draugus nepretendavo, buvo tik vairuotojas - apie pažinties pradžią pasakojo Antanas. Nuvežęs kompaniją prie ežero, pats nurūko į susitikimą su dviem mergaičiukėmis, kaip pats sakė, "pasitrankyti". Visgi rūpėjo prie ežero likusi kompanija, tad po kurio laiko grįžo. Vyrus rado girtus. Antanas tada pirmąkart gyvenime paragavo naminės. Gal iš to ir toji drąsa, kad kitą rytą, parvežęs Liną namo, prisitraukė ir pabučiavo.

18 metų Lina tuomet nebuvo sužavėta tokio dėmesio. "Jei tą senį dar kur sutiksiu..." - pažinties pradžia nežadėjo nieko gero. Lina prisipažino, kad nuo pagiriomis trenkiančio Antano bučinio vos neapsivėmė.

Tą patį vakarą Antanas su kabrioletu ir gėle prisistatė į kaimo parduotuvę, kur tuomet dirbo Lina. Po mėnesio pažinties jis pasiūlė merginai mesti darbą. Lina neslepia, kad daugiau nei 30 metų vyresnio vyro merginimas sukėlė daug apkalbų. Kliuvo ir dėl atitinkamos Antano mergišiaus reputacijos. Paklausta, kas atsitiko, kad jie iki šiol kartu, Lina pasakojo, kad Antanas sužavėjo ją mokėjimu bendrauti. Į bet kurį klausimą jis žinojo atsakymą, nereikėjo nė knygų. Tuo Antanas ją stebina iki šiol. Abu mūvi Antano darytus vestuvinius žiedus, nors santuokos nėra įregistravę. Vieną vasarą ruošėsi, susitarė su klebonu... Susidrovėjęs vyras prisipažįsta neišdrįsęs. Esą kam žmones juokinti. Priekaištų dėl jaunos gyvenimo draugės sulaukiąs ir iš tėvų. Neslepia, kad didelis metų skirtumas kitiems bado akis. Lina ryžtingai nukerta, kad žmonių nuomonė jai nerūpi. Ir jei tik Antanas ryžtųsi, neatsisakytų eiti prie altoriaus. "Ką blogo darau? Kad jam padedu gyventi?" - ryžtinga 28 metų moteris.

Lina pasakojo, kaip reagavo kaimynai, kai žiemoti jie grįžo į Telšių daugiabutį. Maniusi, kad iš smalsumo žmonės pro langus iškris, kai paėmusi ant rankų Lina vyrą užnešė į antrą aukštą.

Aistra kolekcionuoti

Aistrą automobiliams turi abu. Apie tai liudija ir šuns vardas - Fordas. Rodydama nuotraukas Lina juokavo mašinas mėgstanti kaip bernas ir nevengia palakstyti. Vienoje iš fotografijų sėdi abu su Antanu kabriolete, įsiamžinę pažinties pradžioje. Aistringas kolekcionierius yra rinkęs įvairias senienas ir meno dirbinius. Paklaustas, ką yra kolekcionavęs, Antanas juokauja, kad lengviau pasakyti, ko nerinko. "Į tokį klausimą visada atsakau: kolekcionuoju viską, išskyrus senas moteris ir senus batus", - šmaikštauja jis.

Aistra gyventi

Pašnekovas prisipažįsta nemėgstąs žmonių minios, jūros. Prisiminė vieno vyro žodžius, kad reikia nušauti paplūdimyje ar šokiuose sutiktus senius. "Ten einama ieškoti pažinčių, - paaiškina ir tęsia: - Nuo randuoto norisi nusukti akis, nuo manęs irgi norisi. Reikia pripažinti".

Spinduliuojančiomis akimis juvelyras, save vadinantis sezoniniu ūkininku, pasakoja apie gintarą, moteris, ūkį ir laukiančią žvejybą. Pokalbio intonacijos keičiasi prakalbus apie išvaizdą. "Kaip norisi būti tokiam kaip kiti..." - lyg atodūsis išsprūsta.

Antanas savikritiškai save vadina griuvena. Garsiai pasvarsto ir apie tai, jei būtų sveikas. "Nežinau, kas būtų: arba būčiau pastatęs raudonų plytų namą prie gražiausio Rėmolių piliakalnio arba nusigėręs", - mano pašnekovas.

Sandra LUKOŠIŪTĖ