Jau 20 metų tęsiasi sveikatos apsaugos reforma, tačiau ji netenkina nei pacientų, nei gydytojų, o tuo labiau sveikų žmonių. Kalbėti apie tai šiuo metu verta vien dėl to, kad gal pasibaigs ydinga praktika į Sveikatos apsaugos ministerijos vadovus skirti medikus.
Visiems aišku, kad šiai sričiai turi vadovauti specialistas, o tai automatiškai tarsi reiškia, kad - medikas.
Vienas realiausių kandidatų tapti sveikatos apsaugos ministru minimas Artūras Zuokas. Pasigirsta balsų, kad jokiu būdu netinkama kandidatūra, nes jis ne specialistas, ne medikas. Nesu šalininkas ar priešininkas konkrečiai minimo pretendento, bet pirmiausia sveikintina mintis į šias pareigas skirti ne mediką, ne šio klano atstovą. Per savo kadencijas prezidentas Valdas Adamkus ne kartą formuojant vyriausybes išreiškė prašymą, kad Sveikatos apsaugos ministerijai imtųsi vadovauti ne medikas, o sveika, sąžininga logika besivadovaujantis vadybininkas. Beje, šie prašymai politikų buvo visiškai neišgirsti, o visuomenės net nesuprasti.
Pirmiausia reikia užduoti klausimą: kieno interesams atstovauja Sveikatos apsaugos ministerija: ligonių, gydytojų, farmacininkų, sveikųjų (savimi besirūpinančiųjų, besistengiančių sveikai gyventi) žmonių? Koks jos tikslas ir užduotis?
Naujai formuojama Vyriausybė imasi reformų skaidydama kai kurias ministerijas, keisdama pavadinimus, taip tiksliau numatant jų paskirtį ir užduotis. Sveikatos apsaugos ministeriją taip pat reikėtų iš esmės reformuoti. Šiais technologijų laikais medicinos pagalba yra per daug sureikšminta, tarsi ji viską gali, nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad nuo medicinos tepriklauso tik iki 10 proc. žmogaus sveikatos, o daugiausia - nuo paties žmogaus ir visuomenės gyvenimo būdo. Tad kyla klausimas: jei nuo medicinos tepriklauso tik 10 proc., kodėl sveikatai skirto biudžeto vos ne 100 proc. atitenka medicinai? Kodėl šiai sričiai turi vadovauti medikas?
Prieš kelerius metus pačių gydytojų paskelbti duomenys paradoksaliai rodė, kad pagal profesijas labiausiai ligoti besą gydytojai. Nesiimsiu plėstis, kad medicina, anot visuomenės apklausų, priskiriama ir prie labiausiai korumpuotų sričių. Kiekvienas yra patyręs, kad ligos, ypač rimtesnės, atveju atsiveria pacientų ir artimųjų kišenės: nežinia nei kam duoti, kiek duoti, kaip duoti? Jei ne, tyrimai tiesiog labai ilgai tęsiasi. Sveikatos sričiai Lietuvoje finansavimas didėja, tačiau teigiamų rezultatų nematyti.
Apie esmines sveikatos apsaugos reformas kažkaip kalbama labai aptakiai ir nenoriai. Reikia aiškiai įvardyti, jog šiandien yra jėgų, kurios nenori, kad ši padėtis keistųsi iš esmės. Yra didelė galybė nenorinčiųjų, kad Sveikatos apsaugai imtųsi vadovauti ne medikų klano atstovas. Kaip ir dažnai, didžiąją dalį reikalo esmės lemia pinigai: farmacijos firmos, gydytojai, vaistinės. Niekam ne naujiena, jog farmacijos pramonė yra viena pelningiausių pramonės sričių, jos rinkodara labai išvystyta, reklama įtaigi. Ji taip išsiplėtojo, kad, pagal populiarų anekdotą, jau išrandami vaistai nuo ligų, galbūt atsirasiančių ateityje. Žmonės tiesiog dažnai yra "šeriami" visai net nereikalingais vaistais. Gydytojai neretai yra farmacininkų įkaitai: už paskirtus vienos ar kitos firmos vaistus medikams organizuojami pobūviai, kelionės į šių vaistų pristatymus užsienyje.
Televizijos laidos apie sveikatą yra ne apie sveikatą, o apie ligas ir vieno bei kito preparato reklama. Nuperkamas specialistas, kad pakalbėtų apie ligą ir paskui reklamuotų konkrečius vaistus. Kas paskaičiuos, kiek žmonių į kapus nukeliavo būtent dėl vaistų sukeltų šalutinių pasekmių?
Ekonominis sveikatingumo skatinimas
Kita vertus, pasakyk žmonėms, kad tas brangiausias turtas - sveikata -priklauso nuo jų pačių, ši žinia jiems nepatiks, nes reikės daug ką savyje keisti. Kažkaip paprasčiau yra, kad ir nedaug uždirbant, didelę dalį pinigų atiduoti nors ir nerezultatyviam gydymui. Bet siekiant socialinio teisingumo privalu teisingai paskirstyti sveikatai skirtus išteklius. Žmonės turi būti ekonomiškai skatinami sveikai gyventi.
Mūsų šalyje Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigai daugiausia atitenka pasileidėliams ir apsileidėliams, o sveikai gyvenantieji, švelniai pasakius, yra skriaudžiami ir apvagiami. Jei pilietis nesirūpina sveikata ir suserga, juo rūpinasi valstybės finansuojama sistema, o jei stengiasi sveikai gyventi, pats turi mokėti už literatūrą, profilaktines procedūras, sporto salę ir panašiai. Valstybė nesergančiam žmogui sutaupytų ir neišnaudotų pinigų negrąžina. O kas visuomeninį produktą sukuria - juk būtent sveikieji. Sveikas gyvenimo būdas šiuolaikinės sveikatos apsaugos sistemos yra suprantamas kaip pomėgis. Vienas turi vienokį pomėgį, kitas kitokį. Čia tariamai kiekvieno asmeninis reikalas.
Pasaulio bankas kartu su PSO paskaičiavo, kad vienas doleris, skirtas sveikatos ugdymui, sutaupo 24 dolerius, skiriamus gydymui. Kol kas valstybė ir mokesčių sistema visai neskatina žmonių sveikai gyventi, patiems prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. JAV, Kanados draudimo kompanijos jau prieš kelis dešimtmečius apsižiūrėjo: daug pinigų prarandama per žmones, kurie patys prisišaukia ligas. Tad prieita prie logiškos išvados - nesveikai gyvenantieji moka daugiau.
Sveikatos apsaugos sistemai turi vadovauti būtent ne medikas, o žmogus, suprantantis sveikatos ugdymo, sveiko žmogaus, visuomenės kūrimo principus. Beje, gaila, kad tarp medikų jų nėra daug. Medikai visą sveikatos sistemą supranta tik kaip gydymą, kaip mediciną. Ir šiai sričiai nukreipia milijardinį finansavimą. Ekonominiai svertai efektyvesni lyginant su žiniomis. Kaip minėta, PSO duomenimis, vienas doleris, skirtas sveikatinimui, sutaupo 24 dolerius, skiriamus gydymui. Galime savotiškai palyginti: net paukščiai skrenda grandyje todėl, kad sutaupo 30 proc. energijos! Atrodo savaime suprantama, kokių reikia imtis sprendimų. Tam stipriai galėtų paskatinti logiška sveikatos reikalų vadyba. Iki šiol jos kitaip pavadinti negalima - tik absurdiška.
Juozas Dapšauskas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą