Opaligė: ko bijo skrandis

Ligų enciklopedija

2005 m. spalio 3 d. Stokholme Nobelio premija už didelius pasiekimus medicinos srityje buvo skirta Australijos fiziologams Bariui Maršalui ir Džimiui Robinui Vorenui. Dar 20-ojo amžiaus devintajame dešimtmetyje šie mokslininkai sėkmingai patvirtino, kad viena iš pagrindinių skrandžio ir dvylikapirštės žarnos uždegimo, opaligės ir piktybinių ląstelių atsiradimo gleivinėje kaltininkių - infekcija. Tiksliau - ligą sukeliantis mikroorganizmas helicobacter pylori (HP). Jį turėjo 98 proc. visų mokslininkų ištirtų ligonių, sergančių opalige ar gastritu.

Kad eksperimentas būtų dar tikresnis, B. Maršalas pritaikė jį sau: pats save užkrėtė HP, susirgo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos uždegimu, opalige! Dabar gydytojai tiksliai žino, kad užsikrėsti "opa" galima per neplautus (prastai išplautus) indus, ypač šaukštus, šakutes, stiklines, taip pat per vadinamąjį gilų erotinį bučinį. Rezultatas: daugiau kaip 80 proc. Žemės gyventojų kenčia nuo gastritų ir duodenitų (dvylikapirštės žarnos uždegimų), taip pat erozijų ir opaligių.

Dažniausiai opaligė gydoma antibiotikais. Bet mikroorganizmo naikinimas neturi įtakos opos ar erozijos randėjimui ir nemažina skausmo, o tik atitolina opaligės paūmėjimą. Ir, nepaisant Nobelio premijos, sunaikinus šią bakteriją opaligė lieka. Ir tebegalioja dar 19-ajame amžiuje patvirtintas teiginys: nėra rūgšties - nėra opos.

Labai rūgščioje skrandžio terpėje HP ir daugybė kitų neigiamų veiksnių sutrikdo skrandžio gleivinės apsaugą nuo savęs pačios virškinimo ir agresyviųjų faktorių. Pasekmė - opaligė, erozija, uždegimas. Beje, erozija - tai negilus skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės pažeidimas, opa - daug gilesnis.

Be HP, rūgščiąją agresiją ir apsaugą nuo jos sutrikdo prastas, neracionalus maitinimasis. Komforto skrandžiui nesuteikia ir svaigalai, nesvarbu, kokio stiprumo. O kur dar riebūs, kepti, aštrūs, sūdyti, rūkyti, marinuoti, konservuoti, genetiškai modifikuoti produktai ir patiekalai... Pavojingi baltagūžiai kopūstai, gaminantys histaminą - cheminę medžiagą, sukeliančią organizme uždegimą. Taip pat pavojingas sotus valgymas kartą ar dukart per dieną. Tuomet skrandis priverstas gaminti daugybę rūgšties. Nutukimas, maisto produktų kokybės prastėjimas, totalinis konservantų vartojimas... Neužmirškim ir visur mūsų tykančio streso, depresijos, rūpesčių, kitų neigiamų aplinkos faktorių. Visi išvardinti veiksniai smarkiai silpnina ir paties stipriausio žmogaus imunitetą. Egzistuoja ir genetinis polinkis sirgti opalige. Taip pat šia liga linkę sirgti pirmą (O) kraujo grupę turintys žmonės.

Tyrimai rodo, kad dažnai opaligė ir erozija paūmėja pavartojus alkoholio (netgi alaus ar gerų kokteilių), suvalgius baltagūžių kopūstų, pomidorų, grybų, ledų, saulėgrąžų, šašlyko, padažų, majonezo, obuolių, vytintos žuvies.

Be dietos neišsiversite! Artimiausias dvi savaites jūsų maitinimasis turi būti dažnas, maistas trintas, mažomis porcijomis. Valgyti reiktų kas 2-3 valandas, išskyrus, aišku, naktį. Netgi nereiktų skirstyti valgymą į pusryčius, pietus, vakarienę, o maitintis dažnai ir po truputį. Pavalgius valandą neiti gulti (vaikščioti, stovėti ar sėdėti tiesiai, nesikūprinti). Virškinamojo trakto veiklai neprošal ir dienos miegas. Maistą reikia gerai sukramtyti, jis turi būti ne per karštas ir ne per šaltas. Ir paskutinįkart valgyti reiktų likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki einant miegoti.

Yra šiuolaikinių medikamentų, padedančių sureguliuoti skrandžio veiklą. Bet prieš tai reikia atlikti fibrogastroskopiją, liaudyje vadinamą "žarnos rijimu", ir pasikonsultuoti su gydytoju.

Japonai beveik visiems gyventojams pasiūlė vartoti šiuolaikinius antibiotikus HP sunaikinti. Ir vėžio atvejų smarkiai sumažėjo. Bet Vokietijoje ir Anglijoje toks totalinis gydymas nedavė rezultatų: ten nebuvo rasta ryšio tarp infekuotųjų HP ir sergančių skrandžio vėžiu - sergančiųjų juo ten nesumažėjo. Šiuo metu Europoje smarkiai padaugėjo žmonių, sergančių stemplės vėžiu. Daroma išvada, kad dėl to kaltas opaligės gydymas antibiotikais.

Naujųjų Nobelio premijos laureatų darbas tęsiamas daugybėje pasaulio mokslinių laboratorijų. Bandoma išskirti daug HP padermių - nekenksmingų, sukeliančių opaligę ir kancerogeninių (sukeliančių vėžį). Bet pats HP sukelia tik gastritą. O opaligė ir skrandžio vėžys išsivysto iš gastrito, o ne iš HP. Įdomu, kad ši bakterija gyvena tik rūgščioje skrandžio terpėje, bet opos išsivysto būtent dvylikapirštėje žarnoje - į jos normalią terpę užnešama daugybė rūgščių salelių.

HP naikinimas šiuolaikiškais antibiotikais neturi įtakos skausmui, opos surandėjimo greičiui, o tik sumažina opaligės recidyvų skaičių tris kartus. Kartais, esant polinkiui, sumažina ir skrandžio vėžio riziką. Yra duomenų, kad sergantieji dvylikapirštės žarnos opalige beveik niekada neserga skrandžio vėžiu. Bet šiai taisyklei galioja tragiškos išimtys. Taigi kiekvienam ligoniui turi būti skiriamas individualus gydymas, atsižvelgiant į jo organizmo ypatumus.

Yra žmonių, mėgstančių savarankiškai gydytis rėmenį. Aliuminio preparatai, ypač almagelis, išsivysčiusiose šalyse uždrausti naudoti vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Aliuminis smarkiai sumažina fosforo kiekį kraujuje. Tai sulėtina vaikų protinį vystymąsi, o vyresniems žmonėms paspartina silpnaprotystę. Pamąstykim, kodėl visame pasaulyje nemėgstami aliuminio indai? Taigi almagelį ir kitus preparatus, kurių sudėtyje yra aliuminio, galima skirti tik jauniems žmonėms ir tik trumpą gydymo kursą (ne ilgiau kaip 2-3 savaites).

Yra dar vienas svarbus faktorius, provokuojantis opaligės atsiradimą: tai pacientų vartojami preparatai kitoms ligoms gydyti, ypač priešuždegiminiai vaistai - indometacinas, ortofenas, diklofenakas, ibuprofenas ir kt. Dažnai žmonės jais gydo artrito ar osteochondrozės sukeltus skausmus. Tokie skausmai mąžta, bet pradeda skaudėti pilvą. Tai gali reikšti gastritą, eroziją ar net opaligę, o kartais gali atsirasti ir vidinis kraujavimas.

Taigi vartojant priešuždegiminius vaistus ar kitus "skrandžiui pavojingus" preparatus, reiktų saugotis ne antibiotikais, o rūgštingumą mažinančiais medikamentais.

Kita vertus, netgi nežymus krūtinės slankstelių poslinkis gali sutrikdyti normalią nervų ir kraujagyslių, einančių nuo stuburo iki skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, funkciją. Dėl to skausmas, perspėjantis apie negerovę stubure, atsiranda būtent tame organe, kurį "aptarnaujantis" nervas būna užspaustas. Labai dažnai pacientų, sergančių opalige, rentgeno nuotraukos rodo funkcinius pakitimus, atitinkančius pradines osteochondrozės stadijas. Be standartinių vaistų, dietų, fizioterapijos procedūrų, skiriama ir manualinė terapija. Tai ypač rekomenduotina pacientams, sergantiems osteochondroze ir turintiems polinkį opaligei, gastritui. Prieš gerdami skausmą malšinančius, priešuždegiminius vaistus, pradėkime nuo manualinės terapijos. Tai pakankamai efektyvus būdas, prieinamas ir duodantis ilgalaikį teigiamą rezultatą.

Parengta pagal užsienio spaudą