"Pacientų pavyzdys verčia pasitempti"

Mūsų nuoširdžiausieji

Nuoširdžiausia slaugytoja šių metų nuoširdžiausio mediko rinkimų akcijoje skaitytojai išrinko Paupių pirminės sveikatos priežiūros centro bendruomenės slaugytoją Sandrą Sasnauskienę.

Kaip jaučiatės taip mūsų skaitytojų įvertinta?

Tai buvo labai malonus siurprizas, tuolab kad pastaruoju metu vis pasiekdavo nemalonios žinios. Be to, susirgo vaikai, teko paguldyti į ligoninę. Neskaičiau laikraščių, nesekiau, kaip už mane balsuoja. O kad esu kandidatų sąraše, irgi sužinojau netikėtai - pirmoji pamatė anyta, gyvenanti Kėdainiuose.

Kas paskatino rinktis mediko specialybę?

Iki septynerių metų augau Šilalės rajono Pajūrio miestelyje. Prisimenu, labai patikdavo eiti pas stomatologą, ten viskas taip gražiai atrodė. Kai reikėjo duoti kraujo, laboratorijoje buvo daug stikliukų, menzūrėlių. Kaip man gražu buvo, norėjau jų žaisti su lėlėm. Mama sakė, jog vis kalbėdavau, kad būsiu sesutė, kuri iš piršto kraujo ima.

Ir negąsdino tie balti chalatai?

Ne, nebijojau jų. Atsimenu, kai mokiausi Klaipėdoje, buvusioje 9-ojoje vidurinėje, iš klasės buvome trys, kurios norėjome būti sesutėmis.

Tai po vidurinės - iškart į mediciną? Niekada neaplanko abejonės dėl pasirinkimo?

Baigusi vidurinę, įstojau į medicinos mokyklą, baigusi ją gavau paskyrimą dirbti į apskrities ligoninę. Išdirbau ten 15 metų. Dabar dirbu Paupiuose, ten, kur gyvenu.

Neįsivaizduoju savęs nei parduotuvėje, nei dirbančios vadybininke ar buhaltere. Mediko darbas patinka, net nežinau kuo - gal kad žmogui galiu padėti, gal kad tavimi pasitiki.

Ar neprislegia tos ligos, skausmas, dėl kurių kreipiasi pacientai?

Jau susidarė imunitetas tiems dalykams, nebeparsinešu namo. Bet kai kuriuos išgyvenimus vis dėlto paimi taip giliai į širdį, kad sunku atsikratyti.

Neatsitiktinai daug skaitytojų balsavo už jūsų kandidatūrą. Ar atsiginate nuo skambučių?

Kadangi gyvenu šalia darbo vietos, būna, paskambina net naktį, per poilsio dienas ar šventes. Tenka nubėgti pagelbėti. Kartais išeini 15 minučių, o grįžti daug vėliau, nes kas nors pakalbina, pasiguodžia. Tik pastaruoju metu atsisakau, nes dukterys serga, reikia joms dėmesio.

Bet laisvalaikio užtenka, jei reikia, pasakau, kad namai - ne priimamasis, mobiliojo telefono numerio kiekvienam neduodu.

Ar slaugydama dukreles ligoninėje pastebite medikų darbo "broką"?

Ligoninėje esu ne medikė, o mama. Būnu savo vietoje, nesakau medikams, kad esu iš jų tarpo. Negaliu kritikuoti kolegų, pasitikiu jais, nesikišu į jų darbą. Jie geriau žino, ko reikia.

Kuo vadovaujatės gyvenime?

Kai kas nors paklausia, kaip gyvenu, kad ir labai sunku būna, sakau, kad gyvenimas gerėja ir gerėja.

Ar optimizmu užkrečiate ir pacientus? Ar prarandate kantrybę?

Darbe būna visokių situacijų, stengiuosi reaguoti ramiai. Bet kartais išveda iš kantrybės. Kai susikrauna viskas, kartais nesusivaldai, bet stengiesi atsiprašyti žmonių.

Ko išmokote iš savo pacientų?

Tarp pacientų yra be galo šviesių, įdomių asmenybių, iš kurių norisi mokytis, jų pavyzdys verčia pasitempti. Stengiuosi būti visapusiška, kad galėčiau pakalbėti ir su paprastu kaimo žmogeliu, alkoholiku, ir aukštesnio išsilavinimo inteligentu.

Genovaitė PRIVEDIENĖ