Rizikuoti - sveika ir būtina?

Rizikuoti - sveika ir būtina?

Žmogaus organizmui labai reikia stiprių emocijų. Pirmiausia jam reikalingi susidomėjimas ir baimė. Psichologai įsitikinę: polinkis į nutrūktgalviškumą, vaizdžiai tariant, yra žmogaus kraujuje.

Neigiamos emocijos organizmui - taip pat būtinos

Kaip rodo prof. Marvino Zuckermano iš Klivlendo (JAV) medicinos centro tyrinėjimai, žmogaus organizmui kaip oro ir vandens reikia stipriausių emocijų - susidomėjimo ir baimės. Tik jausdamas šiuos jausmus, žmogus iki soties gauna adrenalino. Pagal savo sudėtį šis pagrindinis antinksčių išskiriamas hormonas panašus į narkotiką, kurį Pietų Amerikos indėnai išgauna iš vienos rūšies laukinio kaktuso, kad taptų "bebaimiai kaip liūtai". Kaip teigia specialistai, rizika suteikia neigiamų emocijų, kurios, kaip paaiškėjo, taip pat būtinos bet kuriai gyvai būtybei, kaip ir teigiamos. Tai patvirtina bandymai su laboratorinėmis žiurkėmis. Gyvūnėliai būdavo numetami iš nedidelio aukščio, ne visada gaudavo ėsti, naktimis jiems būdavo įjungiama šviesa. Bet galop pasirodė, kad graužikai, savo kailiu patyrę visus ekstremalių sąlygų sunkumus, gyveno ilgiau už savo gentainius, kurie mėgavosi ramybe ir komfortu.

Aštrių pojūčių paieškos genas

Sveikos baimės teigiamybė ta, kad ji didina medžiagų apykaitos procesų intensyvumą, gerina smegenų maitinimą ir didina atsparumą infekcijoms. Gali būti, kad būtent todėl gamta užprogramavo mumyse potraukį rizikuoti. Izraelio mokslininkai net rado geną, atsakingą už aštrių pojūčių paieškas. Jis reguliuoja dopamino sintezę smegenyse, o ta medžiaga - adrenalino pirmtakė, dar vadinama malonumo hormonu. Vėliau rasta įrodymų, kad šiuose procesuose dalyvauja ir kitas hormonas, serotoninas, kuris taip pat susijęs su pasitenkinimo jausmu. Jeigu jo organizme per maža, žmogus pajunta nenumaldomą norą atlikti kokį nors "žygdarbį": šokti su parašiutu, pralėkti per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, arba tiesiog imti ir paprašyti viršininko padidinti atlyginimą. Taip dirbtinai stimuliuodamas žmogus serotonino lygį padidina iki normos.

Daugelis rizikuoja sąmoningai, net tada, kai patys mato, kad šansai nugalėti - menki, ir net tada, kai yra patyrę, ką reiškia pralaimėti. Tai patvirtina eksperimentas, kurį atliko psichologai iš Niujorko universiteto. Savanoriai turėjo šaudyti virtualiame tire, reikėjo pataikyti į labai mažą taikinį. Jiems buvo leista padaryti keletą bandymų, per kuriuos eksperimento dalyviai įsitikino: pataikyti į obuoliuką labai sunku. Ir specialistai, ir jie patys pataikymo tikimybę įvertino 50:50. Tuomet mokslininkai dalyviams pranešė, kad jie turi galimybę išlošti 100 dolerių arba likti be nieko. Arba jie gali paimti 40 dolerių ir nebedalyvauti eksperimente. Pasiūlę šį sandorį, mokslininkai įsivaizdavo, kad žmonės sprendimą priims gerai apgalvoję, įvertinę savo jėgas - ir remdamiesi savo patirtimi, ir sužinoję specialistų nuomonę. Ir ką jūs manote? Beveik visi atsisakė siūlomos "išmaldos" ir pradėjo pyškinti į taikinį. Apvali sumelė pakurstė jų kovinę dvasią, bet galų gale visi liko it musę kandę. O juk galėjo išeiti su 40 dolerių! "Kad ir kokia neigiama būtų mūsų patirtis, kad ir kaip tiksliai žinotume, kokie mūsų šansai, rizika vis tiek bus taurus dalykas", - tokią išvadą daro vienas iš žurnale "Psychological Science" išspausdinto straipsnio, kuriame aprašomas šis eksperimentas, autorių, Niujorko universiteto aspirantas Craigas Glazeris.

Beje, nerizikuodami nebūtų išgyvenę net mūsų protėviai. Juk elgdamiesi atsargiai vargu ar būtų sugebėję sumedžioti žvėrį šeimai išmaitinti, ir nebūtų galėję laimėti mūšio su kaimynais dėl teritorijos.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder