Stresas - medikų kasdienybė

Iš kitos pusės

Dar Hipokratas, medicinos tėvas, yra pasakęs: "Gydytojau, pasigydyk pats!" Šiandien, kai gydytojai taip apkrauti darbu, kad nelieka laiko savo poreikiams ar poilsiui, šie žodžiai tampa itin aktualūs.

Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto Palangoje gydytoja psichoterapeutė Jūratė Lažinskienė teigia, jog gydytojai ir slaugytojos savo kasdieniame darbe patiria nuolatinį stresą.

Instituto mokslininkai tiria streso poveikį organizmui, reabilituoja pacientus po širdies infarkto ir kitų sunkių širdies ligų, streso sukeltų sutrikimų. Ar tarp pacientų būna ir gydytojų?

Pasitaiko. Tačiau jie čia patenka tik jau vėlyvų ligos stadijų, todėl jų gydymas tampa daug sunkesnis.

Kas gi sukelia stresą medikams?

Pagrindiniai jų streso šaltiniai - nuolatinis susidūrimas su ligomis, skausmu ir mirtimi, atsakomybė už žmonių sveikatą ir gyvybę, dideli krūviai ir personalo trūkumas. Maža to, stresą kelia ir neužtikrintumas dėl diagnozės bei gydymo, baimė būti nubaustam už padarytą klaidą.

Kas visgi lemia mediko profesijos pasirinkimą, jei tai toks atsakingas ir stresą keliantis darbas?

Dauguma medicinos ir socialinės sferos darbuotojų renkasi profesiją, skatinami humanistinių motyvų. Tačiau šalia sąmoningai suvoktos motyvacijos visada yra ir nesąmoningi motyvai. Pažvelgę į medicinos ir socialinės sferos darbuotojų gyvenimo istorijas, pastebėtume, kad daugumai iš jų nuo vaikystės trūko emocinės globos ir saugumo. Šiek tiek anksčiau, negu tai priklausytų pagal amžių, jiems teko rūpintis savimi ar kitais arba išgyventi nesaugumo jausmą dėl galimo globos praradimo (tėvų ligos, išvykos, ilgos darbo valandos, emocinis neprieinamumas). Nuo mažens vaikai mokėsi saugoti ir globoti tuos, nuo kurių yra priklausomi. Ilgainiui kitų globa ir saugumas tampa profesija. Taip kitiems mėginama duoti tai, ko labiausiai trūksta patiems.

Problemos prasideda, kai sugebėjimas globoti kitus vystomas savo paties poreikių atsisakymo sąskaita. Nuo mažens neišmokstama pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais, dar daugiau, asmeniniai poreikiai išstumiami taip giliai į pasąmonę, kad jie tiesiog lieka nepažinti. Šie žmonės turi gerai išvystytą empatijos jausmą, puikiai žino, ką mėgsta ir ko reikia kitiems, bet labai sunkiai susigaudo, ką patys mėgsta ir ko jiems patiems reikia.

Kaip atsiliepia mediko sveikatai dažni budėjimai naktimis, švenčių dienomis, dėl medikų emigracijos didėjantis darbo krūvis?

Tai sutrikdo normalų paros, savaitės ritmą. Ilgainiui tai pažeidžia organizmo fiziologinius procesus, sutrinka miegas bei organizmo gebėjimas atkurti energiją. Blogai, kad atostogų periodu likusieji dirbti privalo atlikti papildomą darbą už tuos, kurie ilsisi, dažniausiai be jokio papildomo atlyginimo. Todėl prieš atostogas patiriamas didesnis išsekimas arba po atostogų poilsio efektas prarandamas labai greitai.

Emocinis išsekimas, pervargimas, intensyvūs jausmai skatina konfliktus personalo viduje. Gydytojams labai dažnai iškyla diagnostinių neaiškumų, sunku priimti svarbius sprendimus. Būtina pasikalbėti ir pasitarti su kolegomis. Deja, dėl didelio užimtumo tam nelieka laiko.

O kaip šeima? Gal ji - mediko jėgų šaltinis?

Dėl darbo pobūdžio medikams sunku išsaugoti gerus šeimyninius santykius. Tai ypač sunku moterims, kai reikia derinti darbą ir motinystę. Didelė atsakomybė už žmonių sveikatą ir gyvybę neleidžia atsiriboti ir po darbo valandų. Artimas, dažnai ir ilgalaikis bendravimas su pacientais skatina nuolat pasikartojantį prisirišimą ir atsiskyrimą bei su tuo susijusius emocinius išgyvenimus. Siekdami apsisaugoti nuo intensyvių varginančių jausmų, kai kurie medicinos darbuotojai tampa šalti ir atsiriboja.

Vystantis medicinos mokslui medikui būtina sekti ir visas naujoves. Regis, tai irgi atima laiko iš šeimos?

Dėl didelio darbo krūvio, nuovargio, neadekvataus darbo užmokesčio tik nedidelė dalis entuziastų kurį laiką pajėgia nuolat mokytis, sekti naujoves, dalyvauti konferencijose. Kiti tuo tarpu išgyvena kaltės ir nevisavertiškumo jausmą, kurį neretai stengiasi kompensuoti dirbdami ilgas darbo valandas.

Kaip manote, kodėl visuomenė taip dažnai nepatenkinta bendravimu su medicinos darbuotojais, jeigu nuoširdi jų gyvenimo misija - tarnauti kitiems?

Dėl to, kad 40-80 proc. medicinos darbuotojų patiria perdegimo sindromą. Tai jau tapo epidemija, kuri įgauna vis didesnį mastą ir paliečia vis jaunesnius specialistus.

Yra tyrimų, nurodančių, kad apie 40 proc. medikų išgyvena potrauminio streso sutrikimo simptomus dėl darbe patiriamų psichologinių traumų. Šis sutrikimas retai diagnozuojamas dėl to, kad gydytojai neieško pagalbos. Pavyzdžiui, neseniai vienoje ligoninėje pacientas, apimtas ūmios psichozės, užpuolė ir sužalojo budinčią slaugytoją. Dėl sužalojimo jai teko gydytis ligoninėje. Tačiau fizinis sužalojimas šiuo atveju ne toks reikšmingas, kaip psichologinė trauma. Nemaža tikimybė, kad po tokio streso slaugytojai gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimo simptomai: miego sutrikimai, nakties košmarai, dirglumas, pykčio protrūkiai, baimė, nepasitikėjimas ir pan. Simptomų tikimybė dar didesnė, jei iškart po užpuolimo slaugytoja nesulaukė kolegų paramos, o buvo pakritikuota, pamokyta, kad turėjo elgtis kitaip.

Pacientų agresija skaudžiai žeidžia, nes ji nukreipta į žmones, nuoširdžiai nusiteikusius padėti. Todėl vsiada užklumpa netikėtai ir palieka medikus bejėgius apsiginti, nes jie negali į agresiją atsakyti tuo pačiu.

Užsienio šalyse jau senokai apie tai kalbama ir taikomos įvairios prevencijos programos. Mes tik pradedame atkreipti dėmesį.

Kuo pasireiškia tas perdegimo sindromas?

Perdegimo sindromas pasireiškia fiziniais, psichologiniais ir socialiniais simptomais. Tai išsekimo reakcija, pasireiškianti tuomet, kai ilgą laiką keliami tikslai arba reikalavimai viršija galimybes. Fiziniai simptomai - galvos bei nugaros skausmai, miego sutrikimai, nepaaiškinami skausmai įvairiose kūno vietose, sumažėjęs atsparumas infekcijoms, dažnesni peršalimai, padažnėjusios atsitiktinės traumos, kraujospūdžio pakilimas, metabolinis sindromas, išeminė širdies liga, vėžys.

Psichologiškai perdegimas pasireiškia nenoru eiti į darbą, nuolatiniu nuovargio jausmu, sudirgimu ir pykčiu. Dažniau konfliktuojama su bendradarbiais, pacientais bei šeimos nariais. Vėliau gali pasireikšti apatija, interesų praradimas, sarkazmas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, nerimas, depresija.

Perdegimo sindromas gali pasireikšti ir persidirbimu bei socialiniu atsiribojimu, interesų susiaurėjimu. Tai kaip ydingas ratas - kuo blogiau jaučiasi, tuo daugiau dirba, nes tai vienintelis žinomas būdas pabėgti nuo savo jausmų.

Dėl perdegimo sindromo kenčia patys medicinos darbuotojai, jų artimieji bei pacientai. Taip pat įrodyta, kad išgyvenantys perdegimo sindromą gydytojai daro daugiau klaidingų sprendimų.

Ką gi daryti medikams, kad išvengtų patiriamo streso pasekmių, pervargimo ir išsekimo?

Deja, problema nėra taip lengvai išsprendžama. Būtinas visas kompleksas priemonių įvairiuose lygiuose. Tai ir darbo organizavimo gerinimas, ir komandinio darbo bei komandos tarpusavio paramos įgūdžių formavimas, tai savęs pažinimas ir įvairių streso valdymo įgūdžių lavinimas. O pirmas ir svarbiausias individualus kiekvieno žingsnis - tai požiūrio į save keitimas. Medicinos darbuotojai turi mokytis pasirūpinti savimi ir savo svekata. Psichofiziologijos ir reabilitacijos institute mes jau praeitais metais pradėjome veiklą, kuria siekiame atreipti medicinos darbuotojų dėmesį į jų sveikatą bei sveikos gyvensenos ugdymą. Šiemet jau antrą kartą pakvietėme visus pažymėti medicinos darbuotojo dieną bėgimu Palangos botanikos parke. Mes propaguojame relaksacinį bėgimą, kurio metu nesiekiama nei distancijos, nei laiko rezultatų. Siekiame, kad žmonės pajaustų judėjimo ir bendravimo malonumą.

Jau beveik metus kas mėnesį institute vyksta ketvirtadienio seminarai, kurių metu instituto mokslininkai ir gydytojai dalijasi savo žiniomis ir pristato naujausius mokslinius tyrimus streso ir su stresu susijusių sutrikimų srityje. Seminarai skirti visų specialybių medicinos darbuotojams.

Numatome pradėti šešių savaitgalinių seminarų ciklą, skirtą žmonėms, norintiems daugiau sužinoti apie streso įtaką sveikatai, perdegimo sindromą ir įgyti praktinių streso valdymo įgūdžių. Džiugu, kad mūsų iniciatyvą ir siūlomas programas palaiko ir materialiai parėmė Klaipėos miesto savivaldybės Sveikatos skyrius, Palangos miesto savivaldybės administracija, Neringos miesto savivaldybė.

Tačiau svarbiausios rekomendacijos yra šios: būkime atidesni, dėmesingesni ir atlaidesni sau ir savo kolegoms; pritaikykime sau visus patarimus, kuriuos duodame pacientams; nepamirškime, kad darbas, koks jis bebūtų reikšmingas, nėra visas gyvenimas; turėkime malonumų už darbo ribų; nekaltinkime kitų, aplinkos, sistemos dėl savo bėdų; priimkime savo klaidas kaip žmogiškumo ir normalumo įrodymą ir nesileiskime jų sužlugdomi.

Trys dalykai visada padeda sunkiausiose situacijose: humoras, judėjimas ir geras bendravimas.

Genovaitė PRIVEDIENĖ