Sveikuoliai pataria: kvė­puo­ki­me pil­na krū­ti­ne

Ne vel­tui sa­ko­ma, kas kvė­puo­ja ne pil­na krū­ti­ne, tas gy­ve­na ne­vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Iš­mo­kę tai­syk­lin­gai kvė­puo­ti, rei­ka­lui esant, be var­go ga­lė­si­te at­si­pa­lai­duo­ti ir pa­ša­lin­ti įtam­pą, įveik­ti nuo­var­gį ir kaup­ti ener­gi­ją, pa­ge­rin­ti at­min­tį ir pa­dė­ti sau lai­ku su­si­kaup­ti.

„Jei ne­no­ri­me sirg­ti kvė­pa­vi­mo ta­kų ir ki­to­mis li­go­mis, plau­čius rei­kia tre­ni­ruo­ti. Kvė­puo­jant ne­gi­liai ir pa­vir­šu­ti­niš­kai, plau­čiai ne­funk­cio­nuo­ja taip, kaip tu­rė­tų. Rei­kia kvė­puo­ti taip, kad dirb­tų vir­šu­ti­nė, vi­du­ri­nė ir apa­ti­nė plau­čių da­lis. Kvė­puo­jant tu­ri da­ly­vau­ti diaf­rag­ma. Kai įkve­pia­me, ji slen­ka že­myn ir pil­vas iš­si­pu­čia. O kai iš­kve­pia­me diaf­rag­ma pa­ky­la į vir­šų ir pil­vas su­ma­žė­ja, – pa­sa­ko­ja svei­kuo­lis V. Vai­te­kū­nai­tis. – De­ja, dau­gu­ma mū­sų įpra­tę kvė­puo­ti ne­tai­syk­lin­gai – įkvėp­da­mi orą, iš­pu­čia krū­ti­nę ir įtrau­kia pil­vą, o iš­kvėp­da­mi iš­pu­čia pil­vą. Rei­kia da­ry­ti at­virkš­čiai – įkve­piant iš­pūs­ti pil­vą, iš­kve­piant įtrauk­ti“.

Tai­syk­lin­gas ir gi­lus kvė­pa­vi­mas ra­mi­na, o tai itin svar­bu pa­di­dė­jus ar­te­ri­niam spau­di­mui, žar­ny­no in­fek­ci­jo­mis, pa­daž­nė­jus šir­dies pla­ki­mui, no­rint at­si­kra­ty­ti žag­su­lio, ser­gant lė­ti­nė­mis plau­čių li­go­mis, o ypač ast­ma, nes ne­re­tai ne tik aler­ge­nai, bet ir psi­chi­nė įtam­pa su­ke­lia prie­puo­lį, ta­da dar la­biau ima­ma dus­ti.

Psi­chi­nė bū­se­na ir kvė­pa­vi­mas la­bai tar­pu­sa­vy­je su­si­ję. „Jo­gai sa­ko, kad kvė­pa­vi­mas yra til­tas tarp žmo­gaus kū­no ir dva­si­nio pa­sau­lio. Ste­bė­da­mi žmo­gaus kvė­pa­vi­mą, ga­li­me pa­sa­ky­ti, ko­kia jo psi­chi­nė bū­se­na, o re­gu­liuo­da­mi kvė­pa­vi­mą ga­li­me kont­ro­liuo­ti ir sa­vo bū­se­nas. Tai tar­si pir­mo­ji pa­gal­ba, ku­rią su­teik­ti sau ga­li­me kiek­vie­nas“, – sa­ko svei­kuo­lis Vac­lo­vas.