Vardan ko bėgsime rytoj?

Rytoj Klaipėdos gatvėmis nuvilnys jau trečiasis "Vilties bėgimas", kurį vardan labai kilnaus tikslo "pakėlė" broliai pranciškonai - iš paaukotų lėšų siekiama pastatyti dvasinės paramos centrą onkologinėmis ligomis sergantiems ir jų artimiesiems.

Į "Vilties bėgimo" trasas klaipėdiečiai ir atvykusieji iš kitų miestų išeina dėl pačių įvairiausių asmeninių motyvų, tačiau visus vienija būtent šv. Pranciškaus dvasinės paramos centro statyba. Bėgimo prasmės aiškinti nebereikia net pirmokėliams, prieš "Vilties bėgimą" savo mokykloje iš supirktų simbolinių kartoninių plytų pastačiusiems kelias sienas...

Bėgikų jausmai

Prieš trejus metus, kai Klaipėdoje vyko pirmasis "Vilties bėgimas", jo metu sutikau ponią Aldoną Petrauskienę, kuri, pasipusčiusi padus, bėgo atkarpą nuo Atgimimo aikštės iki Vasaros estrados. Kirtusi finišo juostą tada ji prisipažino: "Onkologine liga serga mano geriausia draugė Audronė. Bėgau vardan jos."

BĖGIKĖ. Klaipėdietė Aldona Petrauskienė rytoj "Vilties bėgimo" 3 km atkarpą bėgs jau trečią kartą. Vardan geriausios draugės, kurią suėdė vėžys, atminimo. "Bėgu todėl, kad kiti neprarastų geriausių draugų, brangių artimųjų", - sakė ji.  Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Pernai ponia Aldona vėl bėgo. Deja, bet jau tam, kad pagerbtų draugės atminimą... Rytoj ji vėl bėgs - ir dėl šviesaus draugės atminimo, ir dėl dvasinės paramos centro statybos reikalų spartinimo. Aldona, regėjusi savo bičiulės kančias, puikiai supranta, kaip tokia paguodos oazė ir vilties bei stiprybės šaltinėlis reikalingas tiek sergantiesiems, tiek jų artimiesiems.

Rytoj bėgs ir aštuonerių metų Jonukas. Jo mamytei prieš kelerius metus pavyko ištrūkti iš vėžio žnyplių. Namuose gyvenimas sugrįžo į savo vėžes. Berniukas labai svajoja, kad jo mamytė daugiau niekada nebesusirgtų.

Kelių tūkstančių bėgikų minioje bus ir 27 metų Mindaugas, kuris bėgs už savo trylikametį broliuką Kęstutį, susirgusį kraujo vėžiu.

Pagalba iš Britanijos

Centro statybos jau vyksta. Šiandien koplyčios altoriaus vietoje bus įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms. Galbūt jos bus laimingesnės, nebešienaujamos vėžio dalgio?

Dabar visi turi vieną ir tą patį tikslą - kad tas centras būtų kuo greičiau pastatytas. O broliai pranciškonai jau kelerius metus žvelgia kur kas toliau į priekį nei centro statyba. Jis po metų ar kelerių vis tiek bus. Kaip jame reikės organizuoti veiklą? Rytų Europoje tai bus bene pirmieji tokios paskirties namai, nors pasaulyje analogiškos įstaigos turi jau šimtametes tradicijas.

MOKYTOJOS. Atvykusios į "Vilties bėgimo" šventę McMillan centro Anglijoje specialistės (iš kairės) Liz Ridgway, Sue Hackworth, Sue Smith - moko, kaip teikti dvasinę pagalbą onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Šias specialistes į Klaipėdą atvilioti padėjo Lietuvoje gyvenantis britas David Holiday. Gražinos JUODYTĖS nuotr.

Vakar ir užvakar į Klaipėdą, Kretingą jau atvyko užsieniečiai, kurie kelias dienas iki "Vilties bėgimo" išnaudojo būsimo centro savanorių mokymams. Jie vyko ir anksčiau - Kretingoje bei Didžiojoje Britanijoje, kur yra panašus McMillan centras. 150 jo skyrių visoje šioje šalyje veikia jau beveik 100 metų.

1911 m. buvo įkurtas pirmasis skyrelis slopinti susirgusiųjų vėžiu skausmus ir moralines kančias. Šiandien tai yra pati didžiausia Britanijos pagalbos vėžiu sergantiems ir jų artimiesiems labdaros organizacija, kuriai talkininkauja 30 tūkst. savanorių.

Klaipėdoje kol kas svajojama teikti dvasinę, psichologinę paramą tiems, kurie yra ir bus gydomi Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologiniame korpuse, visai šalia pranciškonų pastangomis pradėtojo statyti centro. Jau suburtas nemažas savanorių pulkas semiasi patirties iš britų.

Vakar į "Vilties bėgimo" renginius atvykęs McMillan centro vadovas Ciaran Devane sakė, kad organizacija per šimtą metų yra praėjusi daug reikšmingų etapų, o dabar jų vizija yra pasiekti kiekvieną Didžiosios Britanijos žmogų, sergantį vėžiu, ir kiekvienam padėti suteikiant praktinę, medicininę, emocinę ir net finansinę paramą. Paklaustas, iš kur imamos lėšos tokiai visokeriopai paramai, C. Devane sakė, kad iš panašių kaip "Vilties bėgimas" ir kitokio pobūdžio labdaros renginių.

Šio centro medicinos sesers Liz Ridgway, taip pat atvykusios į Klaipėdą, specializacija - sarkoma, gerklų vėžys, paliatyvioji medicina (žmonių, kuriems liko dvi trys savaitės gyventi, priežiūra ir dvasios palaikymas). Be savo tiesioginių pareigų ji moko McMillan centro savanorius, perteikia praktines žinias, kaip slaugyti tokius ligonius, kaip su jais ir jų artimaisiais bendrauti. Tomis žiniomis ji atvyko pasidalinti ir su pas mus bręstančiu savanorių branduoliu.

"Vilties bėgime" Liz pasirinko įveikti 10 km trasą. Bėgti turi patirties, nes dalyvauja ir Londone rengiamuose bėgimuose, kur įveikia pusės maratono kelią - 20 km.

Medicinos sesuo Sue Hackworth yra pasišventusi mokymui ir net turi informacijos teikimo specialistės laipsnį.

"Diagnozuotas vėžys tarsi sprogusi bomba išrauna žmogų iš įprastinio gyvenimo. Susirgusiojo artimieji patiria ne mažesnį šoką. Centre jie patenka tarsi į atgaivos oazę, kurioje mūsų specialistams teikiant dvasinę, psichologinę pagalbą su savo naująja padėtimi pradeda apsiprasti. Jiems aiškinama, kas laukia po operacijos, chemoterapijos ar spinduliavimo, nes žmogus, susirgęs vėžiu, yra kankinamas baimių ir nežinomybės, kas ir kaip su juo bus. Mūsų tikslas - išsklaidyti ligonio baimes, padėti atgauti viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis", - sakė ji.

Trečioji viešnia iš Britanijos - radiologė Sue Smith. Ji - vieno iš McMillan centrų vadovė.

"Susirgęs kokia nors kita liga žmogus operacijomis ar medikamentais yra pagydomas. O onkologinės ligos labai dažnai atsinaujina. Tad ir pagijęs žmogus nuolat gyvena ant nežinomybės slenksčio: puls ar nepuls vėžys iš naujo, gyvens ar mirs. Tad centruose lankosi ir išgijusieji. Pas mus ateina žmonės, iš kurių vėžys atima plaukus, finansus, neretai ir santykiai šeimoje tampa nebepakeliami dėl įtampos. Žmogui teikiamos pačios įvairiausios terapijos, kurias jis gali pasirinkti pagal poreikį", - aiškino ponia Smith.

Pradžios punktyrai

Broliai pranciškonai ir šv. Pranciškaus dvasinės paramos centro vadovė Aldona Kerpytė labai džiaugiasi, kad Lietuvoje gyvenančio brito Deivido Holidėjaus pastangomis atrado tokius neįkainojamus mokytojus, besiremiančius per šimtmetį sukaupta patirtimi. Būtent jie perspėjo, kad reikia galvoti ne tik apie centro statybą, bet ir apie tai, kaip ir iš ko jam reiks gyvuoti, kai čia jau prasidės darbas.

Brolio Benedikto ir A. Kerpytės, pasižvalgiusių ne tik analogiškuose Britanijos, Toronto, Klyvlendo centruose, fantazijos neišsemiamos - centre ligoniai stiprybės semsis klausydamiesi muzikos ar piešdami, virdami ir gerdami jėgas atstatančias arbatas, galbūt kas norės gėlių darželį užveisti, naujo amato pramokti, pavyzdžiui, floristikos. Turi būti viskas pačioms juodžiausioms mintims nutolinti. Net apie grožio procedūras pasvajojama, ypač sergančioms moterims, kurioms, kaip pastebėjo brolis Benediktas lankydamas ligones namuose, ne tas pats kaip atrodo...

"Visa tai bus teikiama nemokamai. Taip mes svajojame. Pas mus jau pradėjo keistis mentalitetas - nesižvalgydami į valdžią, patys galime daug ką padaryti. Manau, kad tas supratimas gilės. Ir iš tiesų mes daug ką padarysime. Išdrįskime svajoti. Tikiu, kad svajonės materializuosis. "Vilties bėgimą" turime. Ieškosime ir kitų formų lėšoms rinkti", - sakė brolis Benediktas.

Dėl šitų brolių pranciškonų svajonių įgyvendinimo visų mūsų ar artimųjų labui dvejus metus jau bėgome. Vardan jų bėgsime ir rytoj.