Mums rašo
Tądien Lietuva minėjo nepriklausomybės devyniasdešimtmetį. Man pačiai - perpus tiek, bet aš tą dieną nešvenčiau...
Nešventė ir daug kitų žmonių, vasario šešioliktąją sutiktų Klaipėdos apskrities ligoninėje. Tądien jie sirgo. Kiti nešventusieji buvo medikai - jie dirbo. Europietiškai sutvarkytas priimamasis nebetalpino visų ligonių, ėmė trūkti neštuvų. Koridoriuje - baisi sumaištis: vieni tyliai kentėjo, antri vaitojo, laukdami savo eilės. Įtampą kaitino ligonių artimieji. Mums labai skaudėjo už savo brangų žmogų. O daktarams, lyg dievams, toje sumaištyje dar reikėjo nuspręsti, kuriam pagalba reikalingiausia.
Ką darė daktarai? Jie dirbo be menkiausios pertraukėlės. Ligonių buvo košmariškai daug. Priimamojo gydytoja terapeutė Zita Ševerdovienė nespėjo visų konsultuoti ir šauktis specialistų. Medicinos seserys registravo vis naujus ligonius. Neuropatologas Romualdas Mackevičius be pertraukos skaičiavo "insultinius" ir kitus jo konsultacijos reikalingus ligonius...
Per tas mūsų išlauktas šešias valandas - tuo metu mums nustatinėjo diagnozę, darė tyrimus, nuotraukas - visko buvo labai daug... Nustačius diagnozę, suleidus vaistus, mano ligoniui palengvėjo. Deja, taip pat palengvėjo tądien tikrai ne visiems...
O gydytojų budėjimas tęsėsi toliau. Pagerėjus mano ligoniui, apėmė toks dėkingumo jausmas visiems padėjusiems gydytojams, laborantėms, kurių nė nematėme. Nepamename net tądien dirbusių seselių vardų.
Visi tądien priimamajame buvome Lietuvos piliečiai. Tikriausiai ir tie du poniškai ratukuose atvežti "bomžai", kurie dėl savo skleidžiamos "energetikos" net buvo aptarnauti be eilės!
Tiesa, Vasario 16-osios dvasios jau nebesijautė mūsų sielose nupirkus ligoniui skirtus vaistus. Kainos tikrai europietiškos, nors gyvename ir dirbame Lietuvoje...
Sekmės ir sveikatos Jums, brangūs gydytojai
Virginija SIMONAVIČIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą