"Žolės ir pakeistas gyvenimo būdas man padėjo prisikelti iš numirusiųjų", - neslepia žolininkė. Prieš 20 metų gydytojai kaunietei J. Danielienei medikai diagnozavo paskutinės stadijos žarnyno vėžį. Medikų prognozės buvo pesimistinės. "Po dviejų mėnesių ligoninėje, iškentusi ne vieną operaciją, suvokiau - likusias man dienas noriu nugyventi taip, kaip trokšta širdis.
Būdama ligoninėje daug skaičiau, gilinausi į įvairius gydymo metodus, domėjausi vaistažolėmis, sveika gyvensena. Nutariau išvažiuoti iš miesto į kaimą ir iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą", - prisimena moteris. Ji nuvyko tarnauti į kleboniją Ukmergės rajone.
Kaime pasveiko
"Svėriau 46 kilogramus, buvau silpna, šlakuota, negraži. Mane pamatęs klebonas net išsigando, kad tuoj mirsiu. Tačiau aš buvau nusiteikusi gyventi. Klajodama pievomis ir ieškodama gėlių bažnyčios altoriui papuošti, skindavau ir vaistažoles. Intuityviai jaučiau, kad žolės mane išgelbės. Mat dar vaikystėje pajutau vaistažolių galią. Mane mažą mama su močiute maudė kiečių nuovire, nes nuo išgąsčio buvau tarsi surakinta, prie kūno pritrauktomis kojomis ir rankomis.
Maudoma nustojau klykusi, palengva praėjo ir tas nervinis kūno surietimas. Kai pradėjau rimtai domėtis augalais, sužinojau, kad kietis ne tik ramina nervus, bet ir gerina virškinimą. Mano vaikystės namai kvepėjo vaistažolėmis, močiutės jomis gydėsi nuo visų ligų", - pasakojo žolininkė. O anuomet apsigyvenusi kaime nutarė nepasiduoti ligai. "Ir badavau, ir vegetare tapau, ir žolių nuovirus bei rupūžės užpiltinę gėriau", - prisimena sunkią ligą įveikusi moteris.
METAS. Žolininkė Janina Danielienė sako, jog dabar pats metas išsikasti gydomųjų augalų šaknų ir pasiruošti jų žiemai.
"Turiu tam tikrą planą, kaip "išeiti" iš bet kurios ligos. Pirmiausia iš pat ryto tyras vanduo. Keldavausi kartu su saulės patekėjimu. Kas rytą gerdavau šaltinio vandenį ir juo apsipildavau. Dariau klaidą - gerdavau šaltą vandenį, o rytais reikia gerti šiltą. Pusryčiams - žolių salotos su aliejaus šlakeliu, dieną - įvairių grūdų košės. Ir kiekvieną dieną išgerdavau po puodelį vis kitokio augalo sulčių: kiaulpienių, kopūstų, cukinijos, moliūgo ar kitokių. Ir, žinoma, kasdien - vaistažolės.
Atsisakiau kvietinių miltų produktų, mėsos, nors kartais valgydavau kaime užaugintos triušienos, ragaudavau vos vos ir lašinukų", - pasakojo moteris. Pasveikusi ji ėmėsi dar labiau domėtis gydomosiomis vaistažolių savybėmis, apsigyveno Žemaitijos kaime, įkūrė ekologišką vaistažolių ūkį ir vaistažolių auginimu sudomino vietos žmones.
Vaistinėlė - kieme
Žolininkė negaili patarimų, kaip vartojant įvairius augalus stiprinti savo sveikatą. "Nereikia jokių stebuklingų žolių, apsidairykime savo kieme, nueikime į pievas, ir rasime visa tai, ko reikia imunitetui stiprinti, sveikatą pagerinti. Pavasarį, kai tik išlenda pirmieji žolių lapeliai, skinkime juos ir maišykime salotas. Kiaulpienių, dilgėlių, gysločių, kraujažolių lapeliai, liepų pumpurai, svogūnų, česnakų stiebeliai - skanu ir sveika. Kiaulpienė išvis yra aukso vertės augalas, Lietuvos ženšenis. Visas augalas vertingas, nuo šaknų iki lapų.
Gyslotis tinka esant virškinimo sutrikimams, gydantis nuo kosulio, nes suskystina gleives. Takažolė valo druskas, smėliuką iš organizmo. Kietis ne tik ramina, gerina virškinimą, bet ir gražina odą, naikina spuogus, pasižymi dezinfekcinėmis savybėmis. Nebijokime į vonią įsipilti kiečių stiebų nuoviro. O lapus galima skinti ir vartoti tiek mitybai, tiek arbatoms nuo visų medžių, kokie tik auga sode. Pavyzdžiui, beržas yra vienas iš pagrindinių imunitetą stiprinančių medžių. Beržo lapelių arbatos galima gerti kasdien, pilti nuoviro į vonią, skalauti plaukus. Alyvos gydo širdelę, ramina nervus. Kaštonai tinka kraujagyslėms stiprinti, gydo išsiplėtusias venas, sąnarius", - pasakojo žolininkė.
Augalų šaknys - imunitetui stiprinti
Pasak J. Danielienės, dabar pats metas išsikasti gydomųjų augalų šaknų ir pasiruošti jų žiemai. "Šaknis pradedame kasti nuo spalio vidurio iki lapkričio. Šaknų nereikia skusti, tik švariai nuplauti, neišmetant nė mažųjų šaknelių. Pavyzdžiui, džiovintos kiaulpienės šaknys gerina virškinimą, kepenų, kasos darbą, ramina nervus. Kartu šios šaknys turi ir tonizuojantį poveikį, valo cholesterolį. Varnalėšos šaknys irgi labai tinka imunitetui stiprinti prieš ateinančią žiemą.
Šaknys yra saldžios, turi raminamąjį, tonizuojamąjį poveikį, stiprina atmintį, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, padeda žmonėms atsikratyti žalingų įpročių: tabako, svaigalų. Rūkantiems reikėtų kasdien pakramtyti varnalėšų šaknų. Kasti reikėtų tas varnalėšų šaknis, kur dar matosi lapų. Šaknis ne tik džiovinti, bet tarkuoti, berti į salotas, sriubas. Varnalėšų lapai lengvina sąnarių skausmus, reikėtų per naktį palaikyti apsirišus lapais skaudamą vietą. O jei skauda stuburą, strėnas - prisikloti varnalėšų lapų ir į lovą", - patarimais dalijosi žolininkė. Anot jos, gydomųjų savybių turi ir saulėgrąžų šaknys. "Visas saulėgrąžos augalas sveikatai naudingas: žiedai, sėklytės, šaknys.
Saulėgrąžų šaknų nuoviras iš organizmo šalina druskas, gerina virškinimą, kraujotaką. Nepakeičiamas augalas imunitetui stiprinti - erškėtrožės, turinčios daug vitamino C bei B grupės vitaminų", - vardino vaistažolių žinovė. Ji pabrėžė, kad savo sveikata reikia rūpintis nuolat, be pertraukų. Kartais žmonės žolininkei guodžiasi, kad išgėrė vaistažolių, tačiau sveikata esą nepagerėjusi. "Kartą per savaitę išgėrus vaistažolių tikrai nieko nebus. Reikia būti nuosekliems, ieškoti to, kas tinka organizmui, tartis su specialistais, ir nuolat rūpintis savo sveikata", - sakė J. Danielienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą