Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto organizuotoje konferencijoje "Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu" pakalbinome Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyriausiąjį mokslo darbuotoją, Vydūno draugijos pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą docentą Vacį Bagdonavičių.
Dešimtus metus Sveikatos mokslų fakultetas mini Vilhelmo Storostos-Vydūno gimtadienį, šiemet jau 141-ąjį. Ar reikalingos jo idėjos sunkmečio išvargintai tautai?
Vydūnas yra tas šviesulys, kurio reikia mūsų tautai ir į kurio išmintį atsiremdami galėtume gražiai gyventi ir savo indėlį įnešti į visos žmonijos raidą. Gaila, kad tai nėra visuotinai suvokta ir net šiek tiek nuo to atsitraukta. Vydūnui nėra lengva įsigyventi mūsų socialiniame-kultūriniame gyvenime. Bet kai būni šiame universitete, šiame fakultete, matai, kad vis dėlto šios vertybės nėra vien demonstratyviai deklaruojamos ir užmirštamos. Čia stengiamasi jas realizuoti, įgyvendinti, rūpintis žmogaus, tautos sveikatingumu. Juk nėra taip, kad vien sveikame kūne sveika siela. Pirmiausia siela turi būti sveika. Sveika siela net ir nesveikame kūne gali stebuklus padaryti, nes siela įveikia negalias. Sveikatos mokslų fakultetas, dirbdamas šia kryptimi, Vydūną padaro gyvą ir reikalingą, ne kuria paminklą, o daro tai, ko norėjo Vydūnas. Šiame krašte investuojama į tai, kas svarbu, amžina, kas nenyksta. Tegu Vydūno šviesa ir padės šiam fakultetui. Jo 10-metis įrodė, kad taip ir yra.
Kokiomis Vydūno idėjomis turėtų sekti šiuolaikinis žmogus, norėdamas būti sveikas?
Turi stiprinti savo dvasinį pradą, harmonizuoti visas būsenas, tiek fizines, tiek dvasines. Vydūnas jau prieš 100 metų davė mums netradicinius patarimus: sveikatą pirmiausia reikia išsaugoti, o norint išsaugoti reikia sveikai gyventi, sutvarkyti minčių, emocijų pasaulį, rūpintis savo kūnu, o ne jį nuvarginti tenkinant hedonistinius malonumus. Kūnas pats susitvarko, jei tik įsiklausoma, ko jam iš tikro reikia. Mes kūnui maisto duodame ne pagal jo pageidavimus, o ką siūlo jausmai-geismai, gyvuliškieji instinktai, kurie žmoguje, lyginant su gyvūnijos pasauliu, šiek tiek yra ir pagedę. Gyvūnas atsigeria, pavalgo ir jam nebereikia daugiau. O žmogus prisigalvoja visokiausių dalykų... kulinarai stengiasi maistą kuo gražiau ir skaniau pateikti, vilioja reklamomis... Paprasčiausiai reikia sutvarkyti savo mitybą, dienos režimą. Vydūnas tai ypač pabrėžė: reikia daryti viską, kad nereikėtų gultis į ligoninę. O šiaip tai reikėtų paimti Vydūno knygą "Sveikata. Jaunumas. Grožė". Paskaityti ir kai ką papraktikuoti. Jo idėjos grįstos ilgaamže įvairių tautų patirtimi - ne tik indiškąja, bet ir vakarietiška.
Jis suvokė tą patirtį, atsirėmė į ją ir pirmiausia pats sau pritaikė. Juk buvo kandidatas į mirtininkus nuo pat jaunystės, kaip ir jo amžininkai Jonas Biliūnas, Julius Janonis, Vincas Kudirka... Vydūnas turėjo paveldėtą džiovą, bet nenuėjo paskui juos, o išgyveno dar daugiau kaip pusę šimtmečio. Tuo jis įrodė, kad žmogus su savimi gali padaryti stebuklus.
Kur tos jo galios šaltinis? Vienas svarbiausių yra - tikėjimas Dievą. Kai tikėjimas tikras, nuoširdus, jam ateina šviesa ir pagalba. Bet religingumą Vydūnas suprato ne paviršutiniškai: kad nueini į bažnyčią, atlieki apeigas, nuryji plotkelę ir išėjęs vėl darai visokias nuodėmes. Gerai tas pabuvimas bažnyčioje - šiek tiek atgaivina žmogų, bet visgi svarbiausia - gyvas žmogaus santykis su Dievu, nuoširdus pamaldumas. Vydūnas sakė: turi būti nuoširdus susitikimas su Dievu, tuomet ateina dvasiai, sveikatai pastiprinimas. Žmogus tampa saulėtas, ir ta šviesa daro jo gyvenimą optimistinį. Jei žmonės sugebėtų spinduliuoti aplinkui šviesą, užkrėsti ja kitus, būtų daug kas kitaip.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą