"Jei gyveni Vilniuje ir tavo tėvai ne asocialūs, dauguma jų nori, kad baigęs aštuonias klases stotum į vidurinio mokslo Meką - Licėjų. Jei mokaisi ten, jau savaime esi su kokybės ženklu. O jei ne ir nesirenki bent Žirmūnų ar Jėzuitų gimnazijų, esi laikomas žlugusiu.
Nestojusi į jokią gimnaziją, esu ta, kuri nepateisino lūkesčių. Namie esu kone nurašyta.
Man svetimas Licėjus, kur visi viską mokosi, visur dalyvauja, viską lanko, aktyviai reiškiasi pamokose ir kur visų akys nukreiptos į įspūdingą profesinę ateitį po studijų prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose. Geriečiai, turintys unikalų sugebėjimą atkartoti vadovėlinę išmintį. To nemoku ir nenoriu mokėti.
"Tarp moksliukų yra įvairių vaikų, ir uždaresnių, ir labai ekstravertiškų, ir tokių, kuriems iš prigimties einasi kaip per sviestą, ir tokių, kurie gerų rezultatų pasiekia įdėdami daug darbo", - sako "Ąžuolyno" gimnazijos vadovė V. Prižgintienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Mokiniai būna: a) pirmūnai; b) nesimokantys ir c) nesugebantys mokytis. Aš - iš antrųjų: mokausi tik tai, kas man įdomu. Supratimą apie gyvenimą, man reikalingų žinių gaunu iš knygų ir interneto. Mokykloje moko tik ruoštis kontroliniams ir egzaminams. Todėl pažymiai neretai būna nuo gyvenimo atitrūkusių programų ir mokytojų nuotaikų vidurkis, kuris mane domina tik tiek, kiek nuo to priklauso kišenpinigiai ir leidžiamas ar uždraudžiamas internetas namie. Pati žinau, ką gerai moku, ko nesuprantu, ir man gerai: tėvams - ne man to vidurkio reikia.
MOTYVAS. "Tikiuosi, jog darbas, kurį įdedu dabar, kada nors atsipirks ir bus galima gyventi patogiai. Kita vertus, noriu, kad dalykai, kuriuos darau gyvenime, turėtų prasmę", - teigia Paulius.
Man patinka pačiai pasidaryti išvadas apie pasaulį, o ne kaip papūgai kartoti reikalaujamus iškalti vadovėlių paragrafus. Kai nematau kokių nors mokslų reikšmės savo gyvenime, nesimokau. Net svarstydama, kad galbūt man kada nors prireiks kažkokių žinių, vis tiek nesuprantu, kodėl negalėsiu to išmokti tada, kai jau nuspręsiu, kad man to reikia.
Galima sakyti, kad šia prasme sekasi tiems vaikams, kuriuos tėvai apleidę. Mat tėvai stengiasi, kad taptum toks, kaip visi, nes patys yra taisyklių ir stereotipų įkaitai: nesimokysi - kokia bus tavo ateitis, nori visą gyvenimą "Maximos" kasoje už minimumą sėdėti? Ir t. t., ir pan.
Tarsi suaugusieji nebūtų matę filmų, skaitę straipsnių apie tai, kaip buvę pirmūnai gyvenimą pratūno pilkomis pelytėmis buvusių prastų mokyklos mokinių vadovaujamose įmonėse. Kodėl? Todėl, kad nepirmūno dirba visa galva, o ne tik už faktų kalimą atsakinga smegenų dalis: nemoksliukas nuolat turi sukti galvą, nuo ko nusirašyti namų darbus ir kokią "špargalkę" pasidaryti kontroliniam darbui, - to vadovėliuose neišmoksi. Pirmūnas iškala viską, ko reikalauja programa, o nemoksliukas įsimena tik tai, kas jam iš tikrųjų įdomu. Kai galva neprikemšama nereikalingų žinių kaip šiukšlių dėžė, joje lieka laisvos vietos nestandartui.
PASIRINKIMAS. "Kokią specialybę rinksiuosi, rūpi visai šeimai, bet tai mano ateities reikalai, todėl galutinį sprendimą priimsiu aš", - sako Neringa.
Man netrukdo Licėjaus sprinteriai (greitučiai), tačiau nenoriu būti viena jų - nuolat skubanti "greičiau, geriau, daugiau", besinervinanti dėl pirmos vietos po mokslo saule ar drebanti dėl vietos Oksforde ar Kembridže...
Ir kur jūs, sprinteriai, tiesą sakant, skubate? Finišas, - net aš, blondinė, tai suprantu, - visų tas pats. Jo pasiekti pirma bent kol kas nenorėčiau.
Galbūt ryžčiausi aukotis dėl tėvynės, bet tik ten, kur šilta ir gražu, ir tik tuo atveju, jei bus įgrisęs patogus nerūpestingas gyvenimas. Aš - Ieva. O ne teisininkė, medikė, ekonomistė ar panašios "sėkmingos" profesijos, apie kurią svajoja visų tėvai, atstovė. Spjaunu ant jų svajonių ir visuomenės nuomonės. Aš - blondinė. Gaila, kad ne natūrali, o dažyta, bet vis tiek. Taip, man dabar patinka gražus ir lengvas blondiniškas gyvenimas, patogiai ir tingiai kaip katei besimėgaujant pasauliu tokiu, koks jis yra...
Gal kas nors gali man Kalėdoms padovanoti naujus "Lancome" kvepalus "La vie est belle"? Manote, tai blogiau nei sprinterio moksliuko trokštama neurobiologijos enciklopedija?"
Ieva Lozuraitytė, Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleivė
Komentarai
"... kalikai, pakalikai, tiksliukai, moksliukai... ar gi ne tokius ugdome??? argi galima būnant kitokiu mokytis 10-ais? Jei esi "plaukiojantis humanitaras", kaip išmokti tas teorijas, taisykles, apibrėžimus, bent jau iki kontro, kad gautum nors 6??? IŠKALTI!"
"Bet iš tiesų kam patinka pirmūnai kalikai? Tokie be savo nuomonės, beveidžiai ir nuobodos? Maištaujantys mokiniai mokytojams gal ir nepatogūs, bet būtent jie yra tie, kurie įskelia mintį, tada galima diskutuoti, ir pamoka įdomesnė."
"Ar pirmūnas - būtinai kalikas ir neįdomus - "beveidis nuoboda"? Gyvenime esu sutikęs šimtus priešingų pavyzdžių."
Moksliukai
Greičiau, daugiau, geriau. Poilsio, pramogų, draugų sąskaita. Kam jiems to reikia? Kur jie skuba ir dėl ko aukojasi? Ar tikrai jų vienintelis tikslas - paklusti, įtikti tėvų išsvajotajam prestižui, o daugiausiai džiaugsmo suteikia Kalėdoms gautas vadovėlis? Ar toji mažuma - chemikai, fizikai, olimpiadose skinantys laurus, - mums šiandien pažįstama? Ar tai iš tiesų albinosai, žiūrintys pro akinius išsprogusiomis akimis ir bijantys žmonių? O gal savaitgaliais, padėję į šalį knygas, jie kuria eiles ir groja gitaromis senelių namuose?
Ar tikrai jie niekada nemaištauja, nepavargsta ir nepasvajoja apie "patogų ir tingų mėgavimąsi gyvenimu"?
Ar pirmūno - kaliko įvaizdis nėra tik mitas, stereotipas, atėjęs iš senų laikų? Kas juos iš tiesų pažįsta - naujųjų laikų pirmūnus?
Šįkart kalbiname pirmūnus dvyliktos klasės mokinius Neringą Mataitytę, Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos auklėtinę, ir Paulių Urboną iš Šiaulių Didždvario gimnazijos, įgyvendinančios Tarptautinio bakalaureato diplomo programą* (tokias programas taiko dvi Lietuvos gimnazijos: jau paminėtoji ir Vilniaus licėjus).
Esate pirmūnai, ar galite atsakyti į paprastą klausimą: kodėl tiek daug mokotės, kam jums to reikia? Kaip reaguojate į epitetą "kalikas"?
NERINGA: Aš daug mokausi, nes jaučiu ne tik pareigą, bet ir norą tai daryti. Noriu realizuoti save srityje, kuri man tinka ir, žinoma, galvoju apie perspektyvią ateitį.
Nesutinku su tuo, kad esu kalikė. Iškalti dalykai naudos neduoda - greit pasimiršta, neugdo loginio mąstymo, be to, atima daug laiko.
PAULIUS: Žodis "kalikas" turi labai neigiamą reikšmę. Bet kam būtų sunku pripažinti, kad jis yra "kalikas", juolab kad tas žodis turi įvairių reikšmių. Jei kalbėčiau apie save, man būtų sunku pasakyti, kad daug mokausi. Dažniausiai mano mokymasis yra būtinų kitos dienos namų darbų atlikimas bei papildomų atsiskaitomųjų darbų rašymas - jų reikalauja Tarptautinio bakalaureato programa.
Labai norėčiau daug geriau pasiruošti egzaminams: daugiau skaityti vadovėlių, paspręsti uždavinių ir pan., bet tam dažniausiai fiziškai nelieka laiko, nes esu įsitraukęs į nemažai popamokinių veiklų. Nepaisant to, visus dvylika metų turėjau gerus pažymius. Galbūt todėl, kad suprantu, ko mokytojas nori, gal kad geriau sekasi prisiminti kai kuriuos dalykus.
Bet ar visi dalykai, kurių mokotės, jums iš tikrųjų įdomūs?
NERINGA: Dažniausiai taip. Man mokytis nenuobodu nei per daug sunku.
PAULIUS: Man mokykla niekada nesiasocijavo su prievole ar kančia. Aš ją priimu kaip neatsiejamą savo gyvenimo dalį. Kažkada esu girdėjęs: "Ne visada noriu eiti į mokyklą, bet kai einu, bent jau žinau, kad praleidžiu dieną prasmingai." Visiškai su tuo sutinku.
Nes jums tokią nuostatą įskiepijo tėvai?
PAULIUS: Manau, gana teigiamas požiūris į mokyklą ir mokymąsi yra taip pat ir mano tėvų nuopelnas. Bet kiek galiu prisiminti, tėvai niekada nevertė mokytis ir beveik niekada nekontroliavo. Už tai esu jiems dėkingas.
NERINGA: Manęs tėvai niekada nevertė mokytis. Jie nei kontroliuoja, nei sėdi kartu, kai ruošiu pamokas. Tiesiog įtikino, išugdė suvokimą, jog gerai mokantis galima įgyvendinti didelius tikslus. Taip, jaučiuosi jiems dėkinga ir man smagu, kai jie manimi didžiuojasi.
O kiek tėvai įsitraukę į būsimosios profesijos pasirinkimą?
NERINGA: Diskusijos šeimoje iš tiesų kyla, ir dažnokai. Tėvai, be abejo, turi savo nuomonę, bet nepasakyčiau, kad reikalauja jai paklusti arba nekreipia dėmesio į tai, ko noriu aš. Aš puikiai suvokiu, kad šioje situacijoje svarbiausia yra tai, ko noriu aš. Gerbiu jų nuomonę, bet įtakai nepasiduodu. Tikiu, kad tėvai supras ir toleruos mano pasirinkimą, nes savo šeimoje iki šiol visada rasdavau palaikymą.
PAULIUS: Tėvai niekada nepiršo savo nuomonės. Kažkada norėjau būti architektu, paskui dar kažkuo, ir tik prieš keletą metų kažkaip palengva sugalvojau, jog visai norėčiau mokytis ekonomikos, dirbti versle ar banke. Galbūt todėl, kad mano šeimai toks karjeros kelias yra nesvetimas ir paprasčiausiai nebuvau nei maištingas, nei išradingas, kad sugalvočiau daryti ką nors kita...
Ar nebaisu prieštarauti tėvams, eiti prieš jų valią?
NERINGA: Mano specialybės pasirinkimas rūpi visai šeimai, bet juk tai mano ateities reikalai... Todėl galutinį sprendimą priimsiu aš.
Kodėl rinkotės gimnaziją, kurioje itin stipriai spaudžia prie mokslų? Dėl prestižo? Negaila prarasto laisvalaikio, pomėgių, draugų?
NERINGA: Aš ne iš tų, kurie bijo daug dirbti. Svarbiausia, kad šioje gimnazijoje puikiai paruošia egzaminams, be to, apie ją patys mokiniai gerai atsiliepia. Tai ir buvo svarbiausi kriterijai, kodėl norėjau čia mokytis.
O dėl laisvalaikio nesutinku su nuomone, kad pirmūnai jo neturi. Galima susiplanuoti viską taip, kad nei asmeninis gyvenimas, nei mokslai nenukentėtų. Jei nepailsėsi, tai ir gerai mokytis neįstengsi. Aš daug laiko praleidžiu su šeima, draugais ar dar užsiimdama užklasine veikla. Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji.
PAULIUS: Iki aštuntos klasės labai gerai sekėsi mokslai, sėkmingai dalyvaudavau olimpiadose ir konferencijose, ir kai atėjo metas rinktis naują gimnaziją, nusprendžiau, jog reikėtų mesti sau iššūkį. Labai svarbi priežastis buvo ir ta, jog Didždvario gimnazijoje yra Tarptautinio bakalaureato programa. Tada beveik nieko apie ją nežinojau, bet tai atrodė įdomu ir perspektyvu.
Na, o dėl darbo ir sunkumo - aštuntoje klasėje jau buvo pakankamai aišku, kad sportininku, menininku ar dainininku nebūsiu, todėl visas jėgas ir dėmesį reikėjo sutelkti ties mokymusi ir įvairia popamokine veikla. Tai buvo turbūt pagrindinės priežastys, kodėl pasirinkau dabartinę savo gimnaziją.
Laisvalaikio tikrai ne per daugiausiai. Jau porą metų darbo dienomis nebeįsivaizduoju galimybės vakare išeiti į miestą ar namie pažiūrėti filmą. Tad laisvalaikį palieku savaitgaliams ir tuomet atsigriebiu už visą savaitę.
Ar jums nesinori tiesiog mėgautis gyvenimu - patogiai ir tingiai?
NERINGA: Norisi. O kieno sąskaita? Aš ateityje noriu būti ne tik išprususi, bet ir ekonomiškai nepriklausoma, o ne tikėtis, kad tėvai ar vyras visą gyvenimą mane maitins - kad galėčiau būti "tiesiog Neringa" ir tuo mėgautis. Tai ne man. Aš noriu būti profesionalė savo mėgstamoje srityje.
PAULIUS: Tikrai norisi! Bet visą laiką tikiuosi, jog darbas, kurį įdedu dabar, kada nors atsipirks ir bus galima gyventi patogiai ir tingiai. Kita vertus, neaišku, ar kada taip bus, nes visą laiką noriu, kad dalykai, kuriuos darau gyvenime, turėtų prasmę ir galėčiau tobulėti. Todėl sėdėti ir nieko neveikti, niekuo nesidomėti būtų beprasmiška ir man asmeniškai ne pakeliui.
"Gerai besimokančiųjų - nebe mažuma"
Klaipėdos miesto savivaldybei prašymą dėl Akademinės gimnazijos statuso suteikimo pateikusios Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos vadovė Vilija Prižgintienė, paklausta, ar gerai besimokantys mokiniai šiandien yra mažuma, atsakė neigiamai: "Norinčiųjų mokytis tikrai nėra mažai, pavyzdžiui, jų daugiau, nei kasmet gali priimti mūsų gimnazija. Ir jie čia ateina vedami noro atsidurti į save panašių - motyvuotų mokytis - aplinkoje, o ne dėl tėvų įgeidžių."
Ką manote apie nuolat kritikuojamas faktų prikimštas mokymo programas?
Kad galėtum mąstyti kūrybiškai, vis dėlto yra reikalingi tam tikri pagrindai, startinės, bazinės žinios, bendras išprusimas, simboliškai tariant - abėcėlė. Nepakanka paklausti "Google", nes ten gausite tik paviršutinišką ir ne visada patikrintą, pagrįstą informaciją. Kita vertus, ugdymo programos yra nuolat peržiūrimos, tobulinamos ir skiriama vis daugiau dėmesio kūrybiškumui lavinti. Sakyčiau, bėda net ne programos, o egzaminų užduotys, kurios dažnai reikalauja faktų.
Jūs kasdien susiduriate su dabartiniais mokiniais, koks yra šiuolaikinis moksliukas?
Ir maištaujantis, ir kūrybiškas. Yra moksliukų, kurie noriai reiškiasi įvariose srityse - ir matematikoje, ir fizikoje, ir dainuoja, ir humoreskas rašo. Tarp moksliukų, žinoma, yra įvairių vaikų, ir uždaresnių, ir labai ekstravertiškų, ir tokių, kuriems iš prigimties einasi kaip per sviestą, ir tokių, kurie gerų rezultatų pasiekia įdėdami daug darbo. Ir vieni, ir kiti verti didelės pagarbos, antruosius netgi pagirčiau labiau, nes jie įdeda daugiau pastangų.
Kas pasikeis gimnazijoje, kai ji taps akademine?
Dar negavome atsakymo iš savivaldybės, tad visiškai galutinio varianto neturime - tik idėjų apmatus, vadinamąjį "karkasą", ir tikslą - kad Klaipėdos mokiniams būtų sudarytos lygios galimybės čia patekti. Buvęs teritorinis principas to neužtrikrino, nes prisirašyti prie reikiamos vietos galima ir fiktyviai, tokių atvejų pasitaikė.
Kas atliks atranką, kokie bus taikomi kriterijai?
Atranką atliksime mes patys, o kriterijai bus aštuntos klasės pažymiai plius mūsų žinių patikros rezultatai.
Ką manote apie tėvų norą, kad jų vaikai mokytųsi "prestižinėje gimnazijoje"?
Vaikai yra skirtingi ir ne visi turi motyvaciją ar duomenų gerai mokytis. Todėl tėvai turėtų atsižvelgti į savo atžalos gebėjimus.
Jeigu vaikas gabus ir nesimoko? Galbūt jo kažkas "neužkabino", nesudomino mokykloje... Bet negalintiems ar tiesiog nenorintiems siekti mokslo aukštumų nebūtina siekti ir aukštojo mokslo diplomo - yra daug įdomių specialybių ir darbų, kurie to nereikalauja. Didžiausia bėda - kai mokinys niekur neranda savęs, kai nenori nieko, arba nori gyventi prabangoje kitų sąskaita, kitaip tariant - imti, bet pats nenori nieko duoti visuomenei.
* Tarptautinio bakalaureato programa - dvejų metų vidurinio ugdymo programa, skirta pasirengti studijoms aukštojoje mokykloje. Tai aukštų reikalavimų mokymo planas, intensyvi intelektualinė veikla, aukščiausi vertinimo kriterijai. Be šešių tradicinių vidurinės mokyklos mokomųjų dalykų, programoje yra trys komponentai, privalomi visiems TB klasių moksleiviams: pažinimo teorija (2 val. per savaitę), kurio nors dėstomojo dalyko kursinis darbas, rašomas per dvejus metus, užklasinė veikla (kūryba, sportas, visuomeninis ir socialinis darbas).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą