Su specialiųjų poreikių vaikais dirbančia mokytoja pokalbio susitikome mokykloje.
"Mokytoja, labai džiaugėmės, kai pamatėme per televiziją, kad jus apdovanojo", - krykštavo prie kabineto mokytoją apspitę vaikai.
"Jie dažnai čia būriuojasi, nes nori pabūti relaksaciniame kampelyje, kurį įrengėme mano kabinete", - neatsiginanti vaikų dėmesio šypsodamasi kalbėjo K. Stankutė-Matė.
Didžiulis akvariumas su žuvytėmis, jaukūs sėdmaišiai, palubėje pakabintas supamas krėslas... ir tik keli mokykliniai suolai ir lenta primena, kad esame mokyklinėje klasėje. O ant palangės garbingoje vietoje padėtas M. Lukšienės vardo garbės raštas.
Malonus jausmas, kai įvertina nuveiktus darbus?
Man šis įvertinimas labai svarbus ir tuo aspektu, kad buvo įvertintas specialiojo pedagogo darbas. Nes mes labai dažnai šioje sistemoje esame tarsi nustumti į šoną. Mokytojai vertinami pagal aukštus vaikų pasiekimus, moksleivių laimėjimus olimpiadose, o mes nelabai galime pasigirti tokiais aukštais pasiekimais. Mūsų pasiekimai kitiems galbūt atrodo labai kuklūs, bet mums su vaikais jie dideli ir svarbūs.
Iš 20 kandidatų premijai gauti komisija išrinko jus.
Tai jau buvo antras mano bandymas, pernai irgi teikiau paraišką šiai premijai gauti. Pagal visus kriterijus vertina tėvų, mokinių atsiliepimus - pernai viso šito neturėjau. Šiemet jau neplanavau teikti savo kandidatūros, bet vyras labai skatino. Ir pasirodo - ne veltui.
Manau, kad kiekvienoje mokykloje galima rasti jaunų pedagogų, kurie yra verti tos premijos, tiesiog ne kiekvienas išdrįsta teikti savo kandidatūrą. Mokykloje jaunam mokytojui nėra lengva prasimušti. Ne dėl mokinių - jie kaip tik greitai priima jauną žmogų, o štai vyresni kolegos jauną, nepatyrusį specialistą vertina labai atsargiai.
Nors ir aš nelabai mėgstu apie save kalbėti, visgi kuklumas kartais - prastas sąjungininkas. Tiesiog ši premija man buvo tarsi galimybė atkreipti dėmesį į švietimo sistemą ir į tai, ką joje dar būtų galima keisti ir tobulinti.
O ką, jūsų nuomone, švietimo sistemoje reikėtų keisti?
Džiaugiuosi tuo, kad jau gerą dešimtmetį į bendro ugdymo mokyklas priimami įvairių gabumų mokiniai, nes anksčiau specialiųjų poreikių turintys vaikai galėjo mokytis tik spec. mokyklose. Visgi ta integracija dažnai tik piešiama labai gražiai, o realybėje viskas yra kur kas sudėtingiau. Visų pirma turėtų keistis požiūris į tokius vaikus. Ir mokytojui yra sunku dirbti klasėje, kur yra tokių vaikų, o finansų skirti mokytojų padėjėjus stinga. Jų yra, bet tikrai ne tiek, kiek iš tikrųjų reikėtų. Stengiamės kitaip spręsti šį klausimą - su mokytojais darome pyragų dienas, kai neformalioje aplinkoje tariamės, kaip su vienu ar kitu vaiku dirbti, kuris "raktas" geresnis į jo širdį.
Kiek jūs galite skirti laiko vienam specialių poreikių turinčiam vaikui, ar tiek pakanka?
Ir tėvai manęs dažnai prašo, kad aš su jų vaikais užsiimčiau dar daugiau, bet praktiškai tai neįmanoma įgyvendinti, nes tokių vaikų mokykloje yra daug - 44, o darbui su jais skiriama tik 18 pamokų. Taigi realiai kiekvienas vaikas per savaitę turi po 2 pamokas su specialiuoju pedagogu. Tai labai mažai. Yra tokių vaikų, kuriems reikėtų tokių užsiėmimų kad ir kasdien.
Be to, ir mokymo priemonių darbui su tokiais vaikais stinga. Reikia rašyti paraiškas ir pačiam važiuoti parsivežti iš Vilniaus, niekas už tavęs to nepadarys. Arba priemones turi darytis pats, bet tam reikia labai daug laiko.
Kuo specialiųjų poreikių turintys vaikai yra kitokie?
Sutrikimai yra labai įvairūs. Vieniems pastebimi tik rašymo ar matematikos sutrikimai. Tokiais atvejais daugiau specialiojo pedagogo pagalbos reikia mokytojui, kad padėtų suprasti, kaip tokius vaikus vertinti, kaip su jais dirbti. Kur kas daugiau specialisto pagalbos reikia tiems vaikams, kurie turi intelekto sutrikimų, autistams.
Pavyzdžiui, elementarus raidžių mokymasis pirmoje klasėje. Intelekto sutrikimų turintis vaikas neišmoks raidės taip greitai, kaip kiti. Jam tą raidę reikia išjausti visais būdais - nulipdyti, iškirpti, nupiešti... O klasėje paprastai nėra galimybės tiek ilgai žaisti.
O šitie sutrikimai įgimti, ar tai gali būti ir tėvų dėmesio stokos pasekmė?
Taip, būna ir tokių atvejų, kad daug dirbančių, užsiėmusių ar socialinių įgūdžių neturinčių tėvų vaikams pastebimas dėmesio trūkumas ir iš to išplaukiantys įvairūs sutrikimai. Kitą kartą akivaizdžiai matyti, kad vaikui būtų viskas gerai, jei jis tik augtų kituose namuose, kitoje šeimoje.
Ar ta integracija pasitvirtino? Mokyklos aplinka draugiška tokiems vaikams?
Jei vertinčiau kaip mama, būčiau be galo laiminga, kad sutrikimų turintis vaikas gali mokytis normalioje mokykloje. Manau, kad integracija tikrai pasitvirtino, nes ir mes visi turime pratintis prie to, kad nesame visi gražūs, talentingi. Yra visokių žmonių ir mes turime juos priimti.
Turime, bet ar tikrai priimame?
Žinoma, mums dar yra kur tobulėti. Ir mūsų mokykloje būna atvejų, kai tėvai, sužinoję, jog klasėje mokysis ir specialių poreikių turintis vaikas, prašo jų atžalai ieškoti kitos klasės.
Kai atlikau stažuotę Vokietijoje, autizmo centre, stebėjausi, kad tėvai kaip tik buvo labai laimingi, jog jų vaikai turi galimybę matyti kitokius, būti šalia jų, padėti jiems, nes tai ugdo asmenybę.
Ir aš mūsų mokykloje vedu klasės valandėles jau pradinių klasių mokiniams, kuriose kalbame, kokie yra tie sutrikimai ir kaip elgtis su tokiais žmonėmis. Kada geriau atsitraukti nuo tokio žmogaus ir leisti jam nurimti, ar ieškoti suaugusiojo pagalbos. Manau mes dar mokysimės ne vienerius metus gyventi visuomenėje su tokiais vaikais.
Kodėl jūs pasirinkote tokią specialybę?
Taip išėjo. Matyt - likimas. Norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja, bet neįstojau, tad stojau ten, kur priėmė, net nesigilindama į tą specialybę. O kai pradėjau studijuoti, pamačiau, kad tai labai įdomu.
Atrodo, kad tai labai sunkus darbas.
Manau, kad bet kokio mokytojo darbas nėra lengvas. O specialiojo pedagogo darbas yra kitoks tik tuo, kad turi turėti daugiau žinių, ne tik išmanyti gerai lietuvių kalbą ir matematiką, bet ir turėti medicininių žinių apie kiekvieną sutrikimą.
Pedagogine veikla užsiimate 11 metų, o mokykloje dirbate 4 metus, jau pastebite savo darbo rezultatus?
Taip. Pirmieji mano užauginti mokiniai jau dešimtokai. Žiūriu į juos ir suvokiu, kad mano darbas nebuvo beprasmis. Nors darbo procese būta įvairių akimirkų.
Minėjote, kad ir jūsų sesuo dirba tokį pat darbą.
Taip, ji liko gyventi mūsų tėviškėje - Akmenėje ir ten taip pat dirba specialiąja pedagoge. Mudvi su sese kartu ir pradėjome rengti respublikines parodas, konkursus, kad ir specialiųjų poreikių turintys vaikai galėtų jose dalyvauti, gautų padėkas, dovanas.
Dabar pradėjome naują projektą "Čia Lietuva, čia mano namai", kuriame mokinių komandos bus skatinamos pristatyti savo gimtuosius miestus trumpuose videofilmuose. Ir tose komandose turėtų būti bent jau pusė vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Tiesiog norisi, kad jie galėtų pasimokyti iš tų, kuriems sekasi lengviau, geriau.
O kokia esate mama savo vaikams? Beje, kiek jų turite?
Su vyru auginame dvi dukras. Jos sako, kad esu pati geriausia (šypsosi). Jos irgi šį mano įvertinimą priėmė labai jautriai. Mažoji dukrytė sakė vos neverkė, kai stebėjo, kaip man įteikė šį garbingą apdovanojimą.
Esu reikli mama. Bet ir klasėje, ir augindama savo vaikus visada laikausi vienos taisyklės - niekada nepažeminti vaiko. Manau, kad šis jausmas labai gniuždo asmenybę. Geriau vaiką skatinti, kad ir už pačius mažiausius darbelius. Pagirti kad ir už tai, jog jis parašė dešimt žodžių.
Informacija
2010 metais Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Meilės Lukšienės premija kiekvienais metais skiriama pedagogui už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą. Premija siekiama įprasminti švietimo reformos pradininkės habilituotos daktarės M. Lukšienės atminimą ir skatinti jaunus pedagogus aktyviai įsitraukti į švietimo plėtotės darbus. Į premiją gali pretenduoti asmenys ne vyresni nei 35 metų. Premijos dydis - 4560 eurų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą