Geru mokytoju gali būti tik geras žmogus

Geru mokytoju gali būti tik geras žmogus

Šiandien, minint Tarptautinę mokytojų dieną, vieni prisimena savo laikus, kai mokytojo žodis buvo neginčijamas ir paskutinis, kiti - kaip kelis kilometrus žingniuodavo iki mokyklos. Tačiau dabar viskas pasikeitę. Net žiniomis mokytojas nebegali konkuruoti su mokiniu.

Mažiausieji nesikeičia

Su pačiais mažiausiais dirbti smagiausia - turbūt sutiks kiekvienas. „Tačiau kartu ir sudėtingiausia“, - mums atšauna jūros dvelksmu kvėpuojančios Klaipėdos Tauralaukio progimnazijos pradinių klasių mokytoja Lina Stasiulienė.

Kone 20 metų su pradinukais dirbanti mokytoja, auginanti jau penktą laidą, patikina, jog visais laikais mokytojas išlaikė inteligentiškos specialybės dvasią.

Klaipėdos Tauralaukio progimnazijos pradinių klasių mokytoja, kone 20 metų praleidusi su pačiais mažiausiais mokinukais, Lina Stasiulienė pastebi, jog per metus labiausiai keitėsi sistemos, o ne vaikai: „Baigusi mokslus, iškart pradėjau dirbti ir dabar jau penktą laidą auginu. Ir per tuos metus vaikai taip nesikeitė, kaip keitėsi, reformavosi švietimas.“

Mokytoja neslepia, jog didėjantis biurokratizmas slegia: „Anksčiau užtekdavę vieno sąsiuvinio, dabar mokykla nebeturi kur sutalpinti segtuvų. Visur tik segtuvai, segtuvai, segtuvai. Už viską reikia atsiskaityti, turi ir prieš darydamas suplanuoti ir padaręs parodyti.“

Mokytojos Linos teigimu, vaikai visada buvo vaikai ir mokyti rašto juos visais laikais reikėjo vienodai. „Darbas yra nelengvas, reikia dirbti ne tik su vaikais, bet ir su tėvais. Jau važiuodamas į darbą, mašinoje pradedi planuoti, įsijungi į tai, ką buvai prieš tai palikęs, atidirbi, tačiau nėra taip, kad baigei darbą ir viskas. Grįžti namo su mintimis, visada turi kažką padaryti, svarbiausias darbas ne tik, ką vaikams padaryti, bet kaip tai padaryti, kad būtų įdomu, kad jiems sektųsi“, - su rūpesčiu lūpose kalbėjo mokytoja Lina.

Atrodo, kad darbai turėtų eitis it per sviestą, tačiau vaiką priversti mokytis nėra sunkiausia užduotis. Sunkiausia surasti jį motyvuojančius žodžius. Vaikui nėra tokio žodžio „reikia“, galbūt jis padarys, nes privalo, bet kitą dieną užmirš. Vaikas, mokytojos teigimu, pats iš vidaus turi norėti, kitaip į priekį jo nenutempsi.

„Sunkiausia yra su tais vaikais, kurie neturi motyvacijos. Tada prasideda darbas su juo, darbas, kuriuo turi įskiepyti norą. Tai vaikai atsineša iš darželio, iš šeimos. Kiti tą norą praranda mokykloje“, - neslėpė Lina.

Mokytoja taip pat prasitarė, jog naujųjų technologijų bumas niekur nepabėgs, teks prisitaikyti. Svarbiausia rasti optimaliausią sprendimą su pačiu vaiku.

„Mes nesustabdysime viso to proceso, kurį dabar daro naujosios technologijos. Niekur nuo to nedingsim. Tačiau jau yra tokių vaikų, kuriems tos technologijos tapo kaip priklausomybės liga. O ligos yra gydomos. Net ir pradinukų yra tokių“, - pasakojo mokytoja.

Viskas įvyko savaime

Lietuvių kalbos mokytojas Vytautas Staugas jau 12 metų dirba Klaipėdos „Baltijos“ gimnazijoje. Paklaustas, kas paskatino tapti lietuvių kalbos mokytoju, V.Staugas sakė: „Pasirinkau studijuoti lietuvių filologiją, nes patiko literatūra, ta beribė meninė erdvė vaizduotei ir interpretacijai.“

Studijuodamas V.Staugas negalvojo, kad dirbs mokytoju. Atvirkščiai, kaip ir daugelis bendrakursių skraidė kažkur padebesiais ir su mokykla savo ateitį mažiausiai siejo. Tačiau paskutiniais studijų metais teko atlikti pedagoginę praktiką ir būsimajam mokytojui tai visai patiko.

„Kažkaip iki tol įsivaizdavau, kad mokytojo darbas labai varginantis ir nuobodus, bet po savo pirmųjų savarankiškai vestų pamokų apėmė entuziazmas, buvo įdomu daryti kažką kitaip, ieškoti kažko naujo. Žodžiu, vos ne daryti revoliuciją. Turbūt tuo ir žavus jaunystės entuziazmas. Beje, ta pati gimnazija, kurioje atlikau praktiką, iškart pasiūlė man darbą. Kažkaip viskas savaime taip ir susiklostė. Revoliucijos nepadariau, bet entuziazmo taip pat dar iki šiol nepraradau“, - sakė mokytojas.

V.Staugas teigė mėgstantis iššūkius, o jų mokykloje sakė randantis kiekvieną dieną. „Mokykla niekada neprimena ramaus užutekio su stovinčiu vandeniu, juk čia nuolat kas nors vyksta, tik spėk susiorientuoti. Jei nori išlikti įdomus kaip mokytojas, kaip asmenybė, turi labai daug kuo domėtis, ypač naujais dalykais, technologijomis - mokiniai juk patikrina, ar žinai tą ir aną, ar dar nenukvakęs. Kaip L.Kerolis savo knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ rašė, tu turi bėgti, nes jei eisi - tu stovėsi vietoje, jei sustosi - judėsi žemyn! Ir tai nėra pataikavimas jaunajai kartai - kai randi ryšį su mokiniu, jis tave pradeda girdėti, domėtis tavo dalyku, atrasti tai, apie ką anksčiau net nesusimąstė. Man tai didžiausias džiaugsmas“, - sakė mokytojas.

Vaikai tokie patys

Anot V.Staugo, šiuolaikiniai vaikai yra tokie patys, kokie ir mes buvome vaikystėje. Nei geresni, nei blogesni už mūsų, mūsų tėvų ar senelių kartą.

„Man apskritai keisti kaltinimai jauniems žmonėms. Gal tiesiog žmonės pamiršta, kokie patys buvo vaikai? Pasikeitė tik aplinka - rodos, pasaulis vis greičiau sukasi, niekas niekam nebeturi laiko, natūralu, kad gyvą bendravimą su artimaisiais ar draugais keičia telefonas, internetas. Paradoksalu, tačiau čia įžvelgiu privalumą - jaunas žmogus kur kas labiau pradeda vertinti tikrą, gyvą bendravimą - ne internetinę šypsenėlę, o artimo šypsnį, ne pasiteiravimą žinute, kaip sekasi, o prisėdimą šalia ir pokalbį apie tai, kuo ir kaip jis gyvena... Netiesa, kad vaikams to nebereikia - manau, to tikrumo, gyvo žodžio, gyvos emocijos reikia labiau nei bet kada iki šiol. Visa tai labai svarbu ir pamokoje - projektoriai, išmaniosios lentos, internetinės programos niekada nepakeis mokytojo balso, judesio, bendravimo“, - sako V.Staugas.

Pasak mokytojo, mokykla kelia daug iššūkių, juk dirbi mokiniui - jis tavo svarbiausias vertintojas. Dėl to jauno vertintojo ir negali apkiausti, sustoti, turi nuolat palaikyti formą.

Mokykla turi keistis

Nors daug kas skundžiasi, kad mūsų švietimo sistema - viena nesibaigianti reforma, V.Staugo manymu, kitaip ir negali būti - mokykla turi reaguoti į visuomenės pokyčius, nuolat keistis.

„Juk atėję pas gydytoją neprašome, kad jis mus gydytų tokiais metodais, kaip gydė prieš 50 metų. Tad kodėl norime užkonservuoti mokyklą?“ - klausė lietuvių kalbos specialistas.

Mokytojas pripažino, jog yra ir kita medalio pusė - paskelbiama reforma, o tada jau ieškoma būdų, kaip ją sėkmingai įgyvendinti. Taip, pasak V.Staugo, įvyko prieš 2 metus, priėmus naują vienuoliktokų lietuvių kalbos programą.

„Aš ne prieš reformas, tačiau prieš kažką reformuojant reikia paruošti bazę, padėti pagrindą, aprūpinti literatūra, o ne daryti tai stichiškai“, - sakė V.Staugas.

Motyvacija - pirmoje vietoje

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Bronė Puchovičienė pasakojo, jog besikeičianti mokytojo vieta, kai jis nebėra visažinis, kita linkme pakreipė mokytojo ir mokinio santykį: „Dabar mokytojas ir mokinys yra partneriai, mokytojas į vaiką žiūri kaip į savo ateitį, o bendravimas tapo susitarimas bei tikslų siekimas.“

Pati mokytojaujanti vyresnėliams, vienuoliktokus ir dvyliktokus mokanti matematikos, pasakojo, jog mokytojo darbas yra unikalus. Vienu požiūriu tai daug kantrybės, streso, įtampos reikalaujantis darbas, tačiau kitu aspektu tai daug džiaugsmo, pasigerėjimo, pasitenkinimo suteikianti profesija.

„Kai matai vaiką ir žiūri į jo ateitį, tikiesi iš jo daug, tu viską atiduodi. Tai daug žavesio turintis darbas“, - sakė matematikė.

Per kone 40 mokytojavimo metų Danutė pasakojo mačiusi, kaip radikaliai keitėsi ne tik vaikai, bet ir mokytojai, jų santykiai tarpusavyje, taip pat su tėvais.

„Anksčiau mokytojui nebuvo galima nieko pasakyti. Puikiai prisimename, kaip mūsų tėvai net neidavo į mokyklą, nes vaikas būdavo atiduotas mokytojui ir viskas. Vėliau radosi tokia praktika, kai mokykla pradėjo šauktis tėvų. Jie taip nenoriai eidavo į mokyklą. Dabar yra taip, kad tėvai reikalauja kokybės. Vieni mandagiai, kiti ne, tačiau vistik dialogas vyksta“, - pasakojo ponia Danutė.

Gimnazijos direktorė vienareikšmiškai teigė, jog geru mokytoju gali būti tik geras žmogus.

„Jis turi mokėti vaiką sudominti, paskatinti daryti, o ne tingėti. Geras mokytojas rūpinasi savo mokiniu, stengiasi, kad jis taptų kasdien vis geresnis. Jis taip pat turi būti lyderis. Kai mokytojo nereikia stumti, skatinti jo veikti, tada jis gali jaustis esąs savo misijoje“, - pabrėžė ponia Danutė.

Jos teigimu, tik vienetai yra mokytojai iš pašaukimo: „Kiekvieno mokytojo laukia ilgas kelias į lyderystę.“

Be sunkaus darbo, pasak Danutės, mokytojo tyko ir daug problemų, dažniausiai susivedančių į vieną - pinigus.

„Jų atlyginimai gerokai per maži. Mokytojas neturėtų galvoti, kaip išmaitinti savo vaikus, o daug daugiau savo laiko investuoti į mokinius, pasiruošti pamokoms. Mokytojui turėtų užtekti tiek pinigų, kad jis galėtų kokybiškai atostogauti. Dabar atlyginimas neatitinka gyvenimo kokybės. Tad dauguma mokytojų, norėdami pagerinti tą kokybę, dirba keliuose darbuose. O tai jau tampa kančia“, - problemas vardijo gimnazijos direktorė.

Danutė, mokytojams linkėdama bendrystės, sakė, jog svarbiausia yra jų vienybė ir tarpusavio sutarimas.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder