Grenoblio odisėja

Viskas prasidėjo kovo 13, kai vakare mąstydama apie sunkų aštuoniolikmetės gyvenimą (žinoma, ironizuoju), gavau žinutę nuo tikybos mokytojo Dainiaus Sobeckio: „Labas, Radvile. Turiu tau pasiūlymą dalyvauti kino dirbtuvėse gegužės 20-27, Prancūzijoje“. Tuo metu mačiau tik žodį Prancūzija. Tai buvo mano svajonių kraštas, todėl sutikau net nedvejodama. Iki Prancūzijos dar buvo labia ilga kelionė, ir ne tik todėl, kad autobusu važiavome pro Lenkiją, Vokietiją ir Šveicariją susmirdusiame autobuse, o dėl šiek tiek kitokių priežasčių.

Taigi, į kelionę išvykome šešiese – trys vienuoliktokės ir trys dvyliktokai. Nors esame iš tos pačios Klaipėdos “Vėtrungės” gimnazijos, tačiau taikos tarp mūsų nebuvo. Tai buvo tikra vienuoliktokų ir dvyliktokų priešprieša. Į kino stovyklą Grenoblyje vykome kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais – 15 dalyvių – kurie atstovavo visą Lietuvą. Šį tęstinį projektą koordinavo VšĮ „Meno avilys“, kaip ir praėjusių metų rudenį, kuomet mokiniai vyko į kino stovyklą Olštyne (Lenkija) WAMA kino festivalio metu.

Pirmas „Kinographe 2018“ projekto įspūdis buvo nekoks, tikrai nekoks. Susirinkome Grenoblio Alpes universiteto patalpose. Vieta atrodė gerokai apleista, oras buvo nežmoniškai drėgnas ir karštas, visi dalyviai užsidarę savo tautiečių grupelėse, o vėliau dar liepė su tais užsieniečiais laikyti akių kontaktą ir mokyti juos ploti pagal ritmą. Visiems buvo per daug nejauku, tad ilgai žaidimai neužsitęsė. Keletą dienų tvyrojo ta nejauki atmosfera, kol vyko dieninės paskaitos, bet kai buvom suskirstyti į literatūros, muzikos, teatro ir vizualiosios istorijos grupes, bendravimas kiek pasikeitė, prasidėjo suartėjimo procesas.

Penki iš Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos pakliuvo į teatro grupę, o viena į muzikos. Teatro grupėje toliau tęsėsi tie kvaili akių kontakto žaidimai, bet kaip ir kiekvieną kartą „jeigu profesionalas kažką daro, jis to nedaro be reikalo“. Taigi, vėliau tie žaidimai mus išmokė drąsiai jaustis prieš kamerą, be problemų improvizuoti ir įsijausti į vaidmenį, kuris, tiesa, ir buvo improvizacinis. Viso filmo, kuriame vaidinome idėja ir buvo improvizacija. Filmo režisierius, su kuriuo dirbome, pasakė: „geriems aktoriams scenarijaus nereikia“.

Pats rezultatas man galbūt nepasirodė labai nuostabus, tačiau šio filmo gimimas mane tikrai sužavėjo. Mus atsivedė į sodą ir pasakė: „laikydami akių kontaktą praleisite šiame sode 45 minutes nekalbėdami“. Mes, žinoma įvykdėme užduotį, o visos užduoties metu buvome fotografuojami – iš nuotrauku ir buvo sukurtas filmo siužetas. Tačiau filmų pristatymo vakarą visus labiausiai sužavėjo elektroninės muzikos vaizdo klipas, kuriame pagrindinį aktorės vaidmenį atliko Erika Jadenkutė.

Taigi, projektas vyko šalyje, į kurią mane traukė nuo vaikystės , ir nežinau ar tai prancūziškas lietus, ar skrebučiai ir kava, bet kelionė paliko didelę žymę širdyje ne tik todėl, kad tai Prancūzija. Visų pirma, labai gerai susipažinau su aktoriaus darbu ir supratau, kad tai labai glaudžiai su psichologija susijusi profesija, nes norint būti geru aktoriumi, turi mokėti ne tik įsiminti žodžius... Antra, susipažinau su ivairių tautybių žmonėmis – prancūzais, italais, lenkais – su kai kuriais iš jų užmezgiau ir glaudesnius ryšius.

Bet svarbiausia, kad nutraukėme tą vienuoliktokų ir dvyliktokų priešpriešą – Tadas Simonovskij, Ela Marija Žalkauskaitė, Gintarė Rašinskaitė, Erika Jadenkutė ir Reda Pučkoriūtė yra būtent tie žmonės, su kuriais norėčiau keliauti dar ir dar, ir dar. Trečia, įgavau pasitikėjimo savimi, teko pakeliauti be tėvų ir susidurti su įvairiomis problemomis, kurias įveikiant mano pasitikėjimas savimi tik augo. Šios mainų programos dėka man nebereikia vakarais galvoti apie sunkų 18-metės gyvenimą.