Iš tančių ir unkulių lūpų

2013-02-20 17:59

Kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, lietuvininkų tarmės puoselėtojai Vaidai Galinskienei bus įteikta šių metų "Sidabrinės nendrės" premija -prestižinis apdovanojimas už ypatingus darbus garsinant Šilutės rajoną.

Iš devynių kandidatų gauti premiją, kurią sudaro vardinis diplomas, dovana, laureato ženklas bei 5 MMA dydžio pinigų suma, išrinkta V. Galinskienė - Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ir aktyvi jau nykstančios lietuvininkų tarmės puoselėtoja. Ji ne tik supažindina vaikus su šia mažiausia (pagal plotą ir kalbėtojų skaičių) iš žemaičių tarmių savo pamokose, bet ir stengiasi, kad ji gyvai skambėtų įvairiausiuose renginiuose.

Lietuvininkais, šišioniškiais, laukininkais, žemininkais, kopininkais, dar prūsais ir būrais vadinamų Klaipėdos krašto gyventojų šiandien likę nedaug. Nebeliko ir daugelio lietuvininkų kaimų.

"Esu 160-oji, kuri dar kalba lietuvininkų tarme, - "Vakarų ekspresui" teigė premijos laureatė. - Taip man sakė kalbininkas profesorius Jonas Bukantis. Šilutėje lietuvininkų tarmę dar gerai moka etnografė Indrė Skablauskaitė. Daugiausiai šia šnekta yra kalbančiųjų kaimuose - Kintų, Juknaičių apylinkėse, bet tai, žinoma, jau seni žmonės. O jaunimą jau reikia mokyti specialiai. Turiu pasakyti, kad jie noriai mokosi, tik jiems reikalingas įvadas, kontekstas, kad tarmiškas kalbėjimas neatrodytų juokingas...

Aš su ta tarme užaugau, natūraliai sugėriau ją iš tančių ir unkulių (tetų ir dėdžių. - Aut. past.) Svencelėje (kaimas Klaipėdos rajono pietvakariuose, Kuršių marių pakrantėje. - Aut. past.), kur gimiau prieš penkias dešimtis metų. Esu jauniausia iš 11 vaikų. Mano tėvai - gryni žemaičiai, nuo Plungės ir Kretingos. Jie sakydavo, kad pamarys su savo žvejais, Priekule - jau "pasaulio pabunga", nes toliau - tik vanduo..."

Anot pokalbininkės, baigusi lietuvių kalbos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, galėjo likti gyventi uostamiestyje, tačiau širdis veržėsi į gimtąjį kraštą. Atitekėjo į Šilutę, vyras - taip pat šišioniškis.

Paklausta apie mokinių požiūrį į gimtąją kalbą ir raštingumo tendencijas, pokalbininkė atsiduso: "Labai pakenkė kompiuteriai ir telefonai. Pakenkė ne tik raštingumui - jau sunkiai einasi nosinės, devintokai nori rašyti be ž, š... Pakenkė ir vaizduotei, bendram kūrybiškumui. Gaila, bet filmą žiūrėti jau tapo įdomiau nei skaityti knygą. Kita vertus, gal kai kurios knygos pagal programą mokiniams per sunkios. O štai Putino "Altorių šešėly" patinka visiems kone be išimties. Ievos Simonaitytės "Vilių Karalių", nors ir nebeprivalomas, giria..."

V. Galinskienė apgailestavo, kad lietuvininkų šnektą jau ir pati beužmirštanti, nes nėra su kuo bendrauti gyvai, tačiau kartu pasidžiaugė, jog šiemet tarmėms skiriama daug dėmesio - mat paskelbti Tarmių metai. Štai ir Šilutės muziejuje šią savaitę bus atidaryta Tarmių mokyklėlė, kuri veiks šeštadieniais.

LIETUVININKAI

Tai etninė grupė, susiformavusi 16 a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės rytinėje dalyje - Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse.

Lietuvininkų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo 19-20 a. - Mažąja Lietuva. Gyventojai dar vadinami prūsų lietuviais, mažlietuviais.

Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius. Čia visur lietuvninkai - tiesiog etnonimo "lietuviai" variantas. Tačiau, laikui bėgant, Lietuvoje įsigalėjo etnonimas "lietuvis", o Prūsų Lietuvoje, ypač nuo XIX a. pab., išpopuliarėjo savivardis "lietuvninkas". Ypač šį pavadinimą išpopuliarino Jurgis Zauerveinas eilėraščiu "Lietuvninkai mes esam gimę", kuris su kompozitoriaus S. Šimkaus 1908 m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.

Nuo 20 a. 8 dešimtmečio terminas "lietuvininkai" įsigalėjo kaip specifinės lietuvių etnografinės grupės, kuri skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių tikėjimu, papročiais, dialektu, pavadinimas.

Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių (1925 m. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 141 tūkst. gyventojų, daugiau negu pusė kalbėjo lietuviškai.) Per paskutinįjį II pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį - 1945 m. pavasarį) dėl sovietų armijos vykdyto genocido gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus.

AR ŽINOTE, KAD...

Kalbantieji Klaipėdos krašto tarme netardavo ie (ė) ir uo (o), o priebalsį l tarė minkštai ir beveik nevartojo vietininko linksnio (žvejoja į Krokų lanką).

Nuo seniausių laikų lietuvininkai mėgo kafiją (kavą) su vofeliais (vafliais), pietums dažnokai kepdavo pautienę (kiaušinienę) ir darė naminį apynių bei miežių alų. Tamsų vadino pyvu, skystą - puspyviu, trečio užpylimo - skinkiu.

***