Kaimo vaikai valstybei per brangūs - nėra lėšų juos net į mokyklą nuvežti

Keletas mokinukų, po naujamečių atostogų grįžtančių į pamokas Anykščių rajono Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje, liko stovėti Raguvos miestelio autobusų stotelėje nukabinę nosis. Pasikeitė vežėjas, su kuriuo savivaldybė sudariusi sutartį dėl nemokamo mokinių pavėžėjimo, o vaikai neturėjo pinigų bilietams. Nesusipratimas greitai išspręstas, bet jis atskleidė kitą skaudulį - ne visi kaimo vaikai gali mokytis ten, kur nori, nes nemokamai gali keliauti tik iki artimiausios mokyklos.

„Mūsų vaikai pasirinkę ne artimiausią mokyklą, nes joje nėra popamokinės veiklos, klasės jungtinės (po 2 ar 3 klases), nėra autobuso nuvykti po pamokų į muzikos, dailės ar sporto mokyklas, reikia mokėti pilną autobuso bilieto kainą - per dieną susidaro 3.40 euro plius dar apie 2 eurus pietums... Vietos mokykloje likę vien pašalpų gavėjų vaikai, daugiau nei pusė mokosi pagal palengvintas programas, tai ką ten veikti gabesniam vaikui? Kaip atrodo Jums, mielieji, ar nėra diskriminuojami kaime gyvenantys vaikai?“ - klausė susirūpinusi mama rajono laikraščio „Anykšta“ interneto komentarų puslapyje.

Pliusai ir minusai

Anykščių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjos pareigas einanti Nijolė Pranckevičienė neneigė, kad kelionė į mokyklą ir atgal kompensuojama tik tiems 1-8 klasių mokiniams, kurie važiuoja į artimiausią mokyklą.

„Išimtis yra tik lankantiems Anykščių meno ir dailės, muzikos mokyklas bei sporto centrą, - sakė ji. - Na, o nuo 9 klasės moksleiviai jau gali važiuoti į bet kurią mokyklą, ir pavėžėjimas iki 40 km kompensuojamas“.

Tokia tvarka atsirado 2013 m., kai Seimas pakeitė Transporto lengvatų įstatymą - parlamentarams pasirodė, kad tėvų ambicijos leisti vaiką į geresnę mokyklą, negu mokėsi patys, nepagrįstos, o jeigu taip pageidauja, tegul patys ir sumoka už vaiko kelionę.

N.Pranckevičienė sako suprantanti mamos, nenorinčios, kad jos vaikas mokytųsi jungtinėje klasėje, nuogąstavimus.

„Jeigu mokykloje yra du pirmokėliai, mokomi jungtinėje klasėje su dar trimis antrokais ir keturiais trečiokais, iš tiesų toks ugdymas, kaip reikalaujama dabar, kad svarbiausia ne žinios, o mokėjimas jas susirasti ir naudotis, kad bendrosios kompetencijos svarbiau už žinių „įkalimą“, neįmanomas. Su dviem trimis vaikais nepritaikysi nei grupinio darbo, nei įvairių kitų naujoviškų metodų“, - teigė ji.

Tačiau minusų turi ir kitas pasirinkimas, kai vaikai vežami į mokyklą už 20-30 kilometrų, nes turi keltis su aušra, klases pasiekia likus daug laiko iki pamokų pradžios ir nežinia kuo užsiima.

„Bet šiuo atveju pliusai neabejotinai yra mokinio socializacija, ugdymo kokybė ir kiti dalykai“, - sakė N.Pranckevičienė.

Mokyklą sugriovė konfliktai

Raguvėlės bendruomenės pirmininkas Nerijus Skaržauskas priminė, kad prieš penkerius metus miestelyje buvo pagrindinė mokykla su daugybe mokinių, bet labai greitai subyrėjo atėjus naujai direktorei.

„Vadovė buvo labai konfliktiška, ir mes, tėvai, rašėme raštus savivaldybei, prašėme pakeisti direktorę ir taip išsaugoti mokyklą, tačiau niekas dėmesio nekreipė. Tada visi tėvai iš ten atsiėmė savo vaikus ir pradėjo leisti į kitas mokyklas“, - griūties istoriją atpasakojo N.Skaržauskas.

Šiuo metu Raguvėlės gyventojų vaikai keliauja į Panevėžio rajone esančias Raguvos bei Velžio gimnazijas, kurios jų parsivežti siunčia savo geltonuosius autobusiukus.

„Į Troškūnų gimnaziją savo vaikus leidžia gal tik viena Raguvėlės šeima, - sakė N. Skaržauskas. - Tėvams neuždrausi norėti geriausio savo vaikams. Kur mokytojai geresni, ten vaikams mokytis ir patinka, ir geriau sekasi“.

Tėvų pasirinkimas - negailestingas

Laisvė tėvams rinktis mokyklą pernai skaudžiai smogė keletui Panevėžio miesto mokyklų - kai kurios tesurinko po 1-2 klasių komplektus, nors anksčiau turėjo po 5-6. Savivaldybei teko perbraižyti švietimo žemėlapį.

Panevėžio savivaldybės vicemeras Petras Luomanas tuomet išgarsėjo sparnuota fraze: „Nebe kolūkių laikai, kai atimdavo pasą, kad žmogus neišvažiuotų“.

„Vakaro žinių“ paklaustas, kodėl tas laisvas pasirinkimas kaimo vietovėse gyvenantiems mokiniams papildomai kainuoja, P.Luomanas pripažino, kad kalta „įstatymo raidė“: „Priimta tvarka, kad būtų taupomos lėšos, ir galbūt tokia savivaldybių politika, kad nebėgiotų vaikai per kelias mokyklas, ieškodami didesnių, nes kartu išeina ir „mokinio krepšeliai“.

Visgi mokyklų uždarinėjimas mažuose miesteliuose, P.Luomano vertinimu, yra tiesiausias kelias į regionų sunaikinimą.

„Man regis, mokyklų vadovams tiesiog trūksta fantazijos, - sakė vicemeras. - Juk galima įsteigti daugiafunkcį centrą, įtraukti miestelio bendruomenę. Vaikai ten gali pamokas ruošti, reikia paieškoti galimybių jiems save realizuoti popamokinėje veikloje. Aišku, tai kainuoja, bet bendras valstybės biudžetas neblogai surenkamas, reikia tik išmintingai padalinti. O kai dabar taip garsiai trimituojama apie regionų plėtrą, tai be dėmesio kaimiškoms savivaldybėms ji tikrai niekada neįvyks.

- Kas jums atrodo svarbiau - ugdyti vaikus tinkamoje aplinkoje ar žūtbūt išlaikyti kaimo mokyklą? - „Vakaro žinios“ teiravosi Lietuvos tėvų forumo tarybos nario Dariaus TREČIAKAUSKO.

- Kaip tėvas, visada sakiau ir sakysiu, kad prioritetas turi būti vaikas. Tėvai ir pagal mūsų Konstituciją, ir pagal tarptautinius žmogaus teisių dokumentus turi teisę parenkant savo vaikams ugdymo įstaigą.

- Bet įstatymas tą pasirinkimą apribojo artimiausia mokykla.

- Manau, kad negali būti toks požiūris nė vieno valstybės tarnautojo, nė vieno politiko ar savivaldybės mero. Kiekvienas vaikas turi lankyti tą mokyklą, kur jis bus kokybiškai ugdomas, ir jis turi būti pavėžėjamas į tą jam geriausią mokyklą. Šis apribojimas pažeidžia mūsų valstybės Konstituciją, diskriminuoja vaikus, ypač jeigu jų tėvai nėra pasiturintys.

- Tai buvo padaryta Seime, siekiant mažinti išlaidas mokinių pavėžėjimui ir kad netektų uždaryti kaimo mokyklų. Ar šie tikslai pateisina priemones?

- Kaip valstybės pilietis manau, kad labai svarbu išsaugoti tuos kultūros ir švietimo židinius, kurie dar likę mažuose miesteliuose, kaimuose. Ir būtent politikų - šis graikiškos kilmės žodis reiškia „daug tikslų“ - uždavinys yra suderinti viską taip, kad nebūtų pažeisti vaiko interesai, bet ir kad kaimas neliktų kultūrinėje tamsoje. Vienareikšmio atsakymo tokiose sudėtingose situacijose nėra, tenka eiti į kompromisus, rasti bendrą vidurio kelią, kuris tenkintų abi puses.

- Arba atitiktų ekonomines valstybės galimybes?

- Tai nėra geriausias būdas. Švietimas, kultūra, socialiniai klausimai negali būti vertinami vien tik per pinigus. Manau, kad atsižvelgiant į gyventojų, o šiuo atveju - į vaikų, interesus būtina suaktyvinti vidaus resursus, pirmiausia žmogiškuosius. Jeigu miestelyje nėra vaikų, tai viena, bet jeigu jie iš ten bėga į kitas mokyklas - visai kita. Mokykla neišliks, jeigu neturi vadovo, kuris gebėtų suburti kolektyvą, organizuoti ugdymosi procesą taip patraukliai, kad vaikai tiesiog veržtųsi į tą mokyklą. O jeigu dar būtų priimtas įstatymas dėl vienodo valstybinių ir nevalstybinių mokyklų finansavimo, neabejoju, atsirastų daugybė pažangių, naujoviškų, puikių ugdymo įstaigų, kurios iš karto „nusiurbtų“ labai didelę dalį moksleivių iš neefektyvių, senais metodais dirbančių ir neįdomių valstybinių mokyklų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“