Klasiokai susitiko po 45 metų

Didžiule Dievo dovana praėjusį savaitgalį įvykusį susitikimą vadina buvę klasiokai, nematę vienas kito net 45 metus.

1964 metų birželį, gavę Klaipėdos I internatinės mokyklos baigimo pažymėjimus, jaunuoliai išsibartė kas kur.

"Septynerius metus kartu kėlėmės, kartu darėme mankštą, mokėmės,
džiaugėmės ir liūdėjome. Dauguma gyvenusiųjų internate neturėjo tėvų, buvo tremtinių vaikų, kurių tėvai į Lietuvą taip ir nebegrįžo, vaikų iš daugiavaikių šeimų. Kartu brendome, formavomės kaip asmenybės, buvome kaip broliai ir sesės", - taip vaikystę, praleistą internate, prisimena viena iš klasės susitiko dalyvių Elvyra Stanislovaitienė, šiuo metu vadovaujanti uostamiesčio Vitės pagrindinei mokyklai.

Klasiokai, pirmieji praėjusio šeštadienio popietę atskubėję į sutartą susitikimo vietą prie Donelaičio paminklo, spėliojo, pažins ar nepažins vieni kitų. Buvo, kad kai kas kai ko ir nepažino... Kita vertus, anot E. Stanislovaitienės, nieko stebėtino, nes ne visi palaikė nuolatinį ryšį vieni su kitais, o kai kuriems trečiasis klasės susitikimas (pirmasis vyko praėjus 5 metams po mokyklos baigimo, antrasis - 10 metų) buvo pirmasis.

Klasiokai dėkingi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto administracijai, leidusiai susitikimą surengti fakulteto pastate, kur beveik prieš pusšimtį metų buvo įsikūręs internatas ir jo bendrabutis. Iš Kauno, Vilniaus, Plungės ir kitų Lietuvos vietovių savo gyvenimo istorijomis pasidalinti suvažiavę brandaus amžiaus žmonės, apsilankę klasėje, kurioje kartu praleido ne vienerius gyvenimo metus, buvusioje aktų salėje, kurioje dabar rengiami koncertai, ir juokėsi, ir braukė ašaras. "Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo", - dainos žodžiais kilusių emocijų antplūdį apibūdino vienas iš jų, pridūręs, jog pasijuto, tarsi viskas vyko vakar.

Amžino poilsio vietoje klasiokai aplankė į amžinybę iškeliavusius draugus, auklėtoją, malda jų atminimą pagerbė Šventosios bažnytėlėje.

Laima ŠVEDAITĖ