Kodėl Klaipėdos meras vadovėlius į mokyklą nešdavosi kibire?

Vaikystės ir jaunystės dienas noriai sutikęs prisiminti Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas atvirai pasakojo apie darželio ir mokyklos meiles, išdaigas bei apie tai, kokią įtaką jo gyvenime turėjo sutikti mokytojai. Galbūt mažai kam žinoma, kad Vytautą Grubliauską yra mokęs ir tuomet jaunas mokytojas-praktikantas, o dabar scenos grandas Simonas Donskovas.

Kokias emocijas jums kelia žodžiai "darželis", "mokykla"? Nemaloniai nupurto ar atvirkščiai?

Tikrai nenupurto. Net labai malonu prisiminti. Nežinau, gal dėl to, kad jau daug laiko praėjo ir jau kamuoja tam tikra nostalgija tiems laikams.

Vytautas Grubliauskas - darželinukas. Kaip atrodė šis paveikslėlis? Ką nors prisimenate iš darželio laikų?

Gal ir atrodys keistoka, bet iš darželio laikų prisimenu gana daug epizodų. Lankiau dabartinį "Boružėlės" darželį. Kaip šiandien prisimenu - buvau įsimylėjęs vieną auklėtoją. Ir dabar dar akyse stovi jos mielas paveikslas, kaip ji prieš pietų miegą pasilenkusi prie lovelės paglosto man galvelę ir maloniai sako: "Vytukai, būk geras - užmik." Deja, neprisimenu tos auklėtojos vardo.

ĮKVĖPĖJAS. Už daugelį pasiekimų Vytautas Grubliauskas yra dėkingas ne vienam jo pasirinkimą lėmusiam mokytojui. Nuotraukoje su legendiniu pedagogu Virgilijumi Nemaniūnu. "Jį vadinu mano, kaip trimitininko, krikštatėviu ir globėju", - sako meras.

Dar prisimenu, kaip kapstydamiesi smėlio dėžėje iš baimės užkasėme kelis vorus. Paskui auklėtoja pasakojo, kad reikia leisti gyventi visiems padarėliams, voriukams - taip pat. Tos gyvenimiškos pamokos įstrigo visam laikui.

Koks buvote vaikas - padūkęs ar geras berniukas?

Kiek man pasakojo amžinatilsį tėvukai - buvau geras berniukas. Nors kipšiukas ir visada tūnojo viduje. Mano tėvai buvo paprasti žmonės, kaip ir didžioji dalis anų laikų žmonių. (Tėvas - Boleslovas Grubliauskas visą gyvenimą dirbo Klaipėdos autobusų parke vairuotoju, o mama, Augustina Grubliauskienė, - Klaipėdos viešojoje bibliotekoje Knygų saugyklos skyriaus vedėja. - Autor. past.). Tad tikrai nebuvau išpaikintas. Dešrelė atrodė didžiausias gardėsis.

Gal darželyje patyrėte ir pirmąją meilę - jau nekalbant apie meilę auklėtojai?

Jei ir buvo kokia mergaitė, kritusi į akį, dabar, deja, neprisimenu.

Tokie pat šilti prisiminimai ir iš mokyklinių laikų?

Tikrai taip. Puikiai atsimenu pirmąją mokytoją - Bronę Pocienę. Mokslai man sekėsi neprastai, buvau vienas iš gerųjų mokinių. Bent jau pradinėse klasėse nekildavo jokių problemų dėl mokslų ar elgesio. Beje, pradinių klasių mokytojos vyras taip pat dirbo vairuotoju Klaipėdos autobusų parke ir su mano tėvuku kartais, matyt, ir apie mane pabendraudavo. Tačiau jokios protekcijos nebuvo, greičiau priešingai - jei aš norėdavau ką nors nuo tėvų nuslėpti apie mokyklinį gyvenimą, nepavykdavo.

Ir vėliau, vyresnėse klasėse, su kitais mokytojais buvo tokie pat geri santykiai?

Kokios nors didelės trinties su mokytojais nebuvo, gal tik išskyrus geografijos mokytoją, kuriai, matyt, dėl judraus būdo ir noro pašmaikštauti nelabai kritau į akį. Nors aš ir buvau jos "numylėtinis", bet tai nereiškia, kad man nesisekė geografija. Tiesa, kartą įpykęs net išdaužiau akmeniu šios mokytojos kabineto langą. Vėliau prisipažinau, ir tėvukui teko jį sutvarkyti. Tai buvo mano moksleiviškas maištas ir kartu gera pamoka, kad negalima šitaip spręsti problemų. Tai buvo jei ir ne paskutinis, tai vienas iš paskutiniųjų mano istorijoje išmuštų langų...

TĖVELIAI. Mažas Vytautas Grubliauskas su tėveliais Augustina ir Boleslovu Grubliauskais.

Supratau, kad jų būta ir daugiau, bet gal neskaičiuokime. Geriau papasakokite, kokiais pažymiais mokėtės?

Mokyklą baigiau gana geru vidurkiu. Penkiabalėje sistemoje, regis, vidurkis buvo 4,8. Turėjau vieną silpną vietą, vadinamąjį Achilo kulną - nesisekė piešimas ir braižyba. Šiems dalykams neturėjau nei talento, nei kantrybės. Visi kiti mokslai sekėsi puikiai.

Ar buvo mokyklos laikais tokių mokytojų, kurie padėjo jums atsiskleisti, įžvelgė užslėptus talentus?

Ko gero, mano gyvenime labiausiai įstrigę muzikos mokytojai. Vieną iš lemiamų posūkių mano gyvenime padarė į mokyklą praktikos atlikti atėjęs jaunas muzikos mokytojas Simonas Donskovas. Galima sakyti, kad jis atskleidė manyje muzikinę kryptį. Tiesa, iš pradžių sukau estrados link, tik studijų metais atradau džiazą, bet S. Donskovas buvo būtent tas mokytojas, kuris man pasakė, kad mano kelias turi būti muzika, o ne techniniai dalykai. Nes iki tol aš maniau, kad būsiu vairuotojas, tikrai nesiejau savo gyvenimo su muzika. S. Donskovą drąsiai galiu vadinti savo muzikiniu krikštatėviu. Beje, kai buvau dešimtokas, S. Donskovas vasaros metu kartais pakviesdavo sykiu su estradiniu ansambliu pagroti restorane "Bildukas". Tais laikais tai buvo gana drąsus iššūkis prieš sistemą - moksleivis groja restorane. Bet jokios blogos įtakos tai mano gyvenime neturėjo. Greičiau atvirkščiai - įgyta patirtis gyvenime labai pravertė, o pasitikėjimas manimi tikriausiai ir tapo lemiamu postūmiu pasukti muzikos keliu.

O kokie buvo jūsų santykiai su bendraklasiais?

Labai geri. Neturiu kokio nemalonaus prisiminimo, kad būčiau su kuo labai susipykęs ar nedraugavęs. Gal kartais ir tekdavo su kuo apsistumdyti, bet tai tikrai nepaliko žaizdų sieloje ir su visais bendraklasiais mielai bendraujame iki šiol, tik, deja, susitinkame labai retai.

Įtariu, kad linksmų nutikimų mokykloje tikrai buvo?

Nežinau, ar tai linksma, net būdavo tokių dienų, kai ateidavau į mokyklą knygas susikrovęs ne į portfelį, o į kibirą ar kokią dėžę. Taip elgdavausi, kai paskelbdavo savitvarkos dieną. Matyt, šitaip aš tarsi demonstruodavau, kad esu nusiteikęs rimtai dirbti. Regis, jau tada pasireiškė mano džiazuojančios sielos pradmenys. Pamenu, pusė mokyklos ateidavo pasižiūrėti, kaip Grubliauskas į mokyklą žingsniuoja nešinas kibiru.

Pamenu ir kitą epizodą, kaip vienam darbų mokytojui "lomziku" per pamoką bandžiau patrumpinti kėdės koją. Laimei, buvau sučiuptas greičiau, nei įvykdžiau savo planą... Buvo ir kitų nekaltų jaunatviškų išdaigų, kai pasiėmęs veidrodėlį rusų kalbos mokytojai rašant lentoje vis ant rankos vedžiojau saulės zuikutį. Kelias pamomokas ji negalėjo išsiaiškinti, kuris mokinys šitaip pokštauja, bet kai nučiupo, saldu nebuvo.

Mokyklinę meilę patyrėte?

O kas nepatyrė? Buvau įsimylėjęs mokyklos seselę. Matyt, tas amžiaus skirtumas nebuvo žvėriškas, aš jau buvau vyresnių klasių mokinys, o ji neseniai pradėjusi dirbti. Tad mokyklos seselės kabinete dažnai leisdavai laiką, suprantama, ne dėl ligos. Tiesa, tai neišvirto į kokią nors intriguojamą istoriją, kurios šiais laikais šmėkšteli viešumoje. Tai buvo labai graži moksleiviška meilė.

BENDRAKLASIAI. "Tiksliai nepamenu, kuriais čia metais su bendraklasiais išvykoje", - komentuodamas šią nuotrauką minėjo meras (nuotraukoje sėdi antras iš kairės).

Patikdavo tik vyresnės? Darželio auklėtoja, mokyklos seselė...

Ne, kodėl tik vyresnės? Krisdavo į akį ir žemesnių klasių mergaitės. Ir vardus puikiai atsimenu. Mylėjau ir Dainorą, ir Vitaliją, daugiau nebesakysiu.

Ar pritariate dažnai girdimam posakiui, kad visgi smagiausias yra studento gyvenimas?

Vienareikšmiškai taip negalėčiau sakyti, nes man lygiai taip pat gerai buvo ir darželyje, ir mokykloje. Suprantama, studijų metais jautiesi suaugęs, labiau savarankiškas, tad galbūt ta laisvė ir sudaro įspūdį, kad tai pats smagiausias gyvenimo periodas.

Galbūt papasakosite kokių smagių nutikimų iš studentavimo laikų?

Bijau, kad jie gali būti per smagūs ir pakenkti mano politinei karjerai (nusikvatojo. - Autor. past.). Jei rimtai, pirmieji dveji studijų metai buvo labai sunkūs, teko juodai arti. Trimitas, kurį pasirinkau, tikrai nebuvo mano stiprioji pusė. Iš pradžių grojau tikrai labai prastai. Per stojamuosius egzaminus ir komisija neslėpė dvejonių, kad man kažkas šioje srityje pavyks. Nors pirmus metus tikrai labai daug dirbau, rezultatų tarsi nesimatė. Jau buvau prarandantis viltį ir žadėjau pasinaudoti galimybe pereiti į Klubininkystės katedrą, bet, laimei, šovė mintis nueiti pasikonsultuoti į "konkuruojančią firmą" - Stasio Šimkaus konservatoriją pas legendinį trimito klasės pedagogą Virgilijų Nemaniūną. Kai jam sugrojau tą patį kūrinį, už kurį baigdamas antrą kursą buvau gavęs gana aukštą pažymį, V. Nemaniūnas nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad jis tokį grojimą būtų įvertinęs tik trejetu. Tai buvo šaltas dušas, bet nesusmukau, atvirkščiai - paprašiau, kad leistų pas jį pasimokyti. Nors tai ir keistai skambėjo - mokyti kitos įstaigos studentą, bet jis manęs neišvijo. Juolab kad ir aš jam buvau pirmas džiazo polinkį turintis trimitininkas. Jo patarimai man buvo labai svarbūs ir reikšmingi. Beje, mano "džiazo studijos" atviliojo jį ir į tuometinius LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, Estradinės muzikos katedrą. Kai 1980-aisiais baigiau studijas, išėjau ne su mintimi, kad jau viską moku, bet suvokdamas, kiek ir ko man dar reikia mokytis. Už tai turiu būti dėkingas pedagogui V. Nemaniūnui. Noriu tikėti, kad aš jam gėdos nepadariau.

Koks dabar yra jūsų santykis su švietimo įstaigomis?

Nenutrūkstamas, nes aš esu visų Savivaldybės pavaldume esančių švietimo įstaigų tiesioginis vadovas. Be to, visi mano vaikai dar mokosi. Tiesa, tos įstaigos, kur mokosi mano vaikai, nėra man pavaldžios, tad jokių viešų ir privačių interesų konflikto nėra. Mažasis Eduardo Balsio menų gimnazijoje eis į antrą klasę, dukros ten pat į septintą ir vienuoliktą klases, didysis šiais metais baigs profesinio lavinimo mokyklą. Džiaugiuosi, kad vaikai save surado, ir matau, kad jų pasirinkimai buvo teisingi.

ANSAMBLIS. Vytautas Grubliauskas (nuotraukoje su gitara dešinėje. - Autor. past.) dar mokykliniais laikais paragavo scenos - vyresnėse klasėse grojo ansamblyje.

Kur mokėsi Vytautas Grubliauskas?

Vaikystėje lankė Danės gatvėje esantį darželį, kuris dabar vadinasi "Boružėlė".

Nuo 1963 m. iki 1975 m. - Klaipėdos m. 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokymosi metais septynerius metus dainavo berniukų chore " Gintarėlis" bei keletą metų lankė Klaipėdos m. 2-ąją vaikų muzikos mokyklą.

Nuo 1975 m. iki 1980 m. studijavo tuometinės LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Įgijo estradinio orkestro vadovo bei estradinio orkestro solisto kvalifikaciją.