Mažoji Lietuvos ambasada

Šiandien šioje gimnazijoje mokosi 197 mokiniai, pusė iš jų - lietuvių kilmės. Didžiosios jų dalies abu tėvai ar bent vienas iš jų gyvena Vokietijoje. Esama lietuvių mokinių iš Argentinos, JAV ir Lietuvos.

"Didžiuojamės tuo, kad lietuvių kalbos egzaminas yra valstybinis Vokietijos Heseno žemės abitūros egzaminas", - sako ketvirtus metus gimnazijai vadovaujanti matematikos mokytoja ekspertė, edukologijos mokslų magistrė, socialinių mokslų daktarė Bronė Narkevičienė.

Kas ir kaip šiandien rūpinasi istorinės gimnazijos išlikimu ir veiklos sąlygomis?

Gimnazija yra privati, turinti Vokietijos valstybės pripažinimą mokykla. Tai suteikia teisę naudoti Heseno žemės švietimo įstatymu privačioms mokykloms užtikrintą dalinį finansavimą: mūsų gimnazija gauna 75 proc. valstybinių mokyklų mokytojams pagal mokinių skaičių skiriamo atitinkamo atlyginimo.

Gimnaziją remia Heseno socialinių reikalų ministerija, Bergštrasės apskritis, lituanistinės programos įgyvendinimui lėšų skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vis dėlto visų šių lėšų nepakanka, kad mokykla galėtų išsilaikyti, todėl mokinių tėvai moka mokslapinigius, nuolat tenka ieškoti rėmėjų, kad galėtume sumokėti už šildymą, komunalines paslaugas, įsigyti būtinos kompiuterinės įrangos, mokymo priemonių, muzikos instrumentų ir pan.

Kiek mokytojų dirba gimnazijoje? Kiek tarp jų yra lietuvių?

Gimnazijoje dirba 32 mokytojai, dalis jų - ne visu etatu. Mokytojų, kaip ir mokinių, santykis pagal tautybę labai gražus: pusė mokytojų yra lietuviai.

Kokius reikalavimus keliate pedagogams?

Reikalavimai mokytojų, ypač dirbančių gimnazijose, kvalifikacijai Vokietijoje yra labai aukšti. Abitūros egzaminams mokinius ruošti, t. y. dirbti 11-13 klasėse, gali tik universitetą baigę ir du valstybinius mokytojo egzaminus išlaikę asmenys.

Kvalifikaciją kelti mokytojai privalo nuolat. Didelę kvalifikacijos kursų pasiūlą užtikrina universitetai ir specialios mokytojų kvalifikacijos tobulinimui skirtos institucijos.

Koks mokymo modelis taikomas gimnazijoje? Kokius egzaminus laiko abiturientai?

Gimnazija priklauso Heseno žemės švietimo sistemai, taigi įgyvendiname Heseno žemės mokymo programą, abiturientai laiko šios žemės valstybinius egzaminus.

Didžiuojamės tuo, kad lietuvių kalbos egzaminas yra valstybinis Vokietijos Heseno žemės abitūros egzaminas.

Kas dar šioje mokymo įstaigoje yra kitaip nei kitose Vokietijos bendrojo lavinimo mokyklose?

Mūsų gimnazija unikali tuo, kad ji yra vienintelė lietuviška gimnazija visame Vakarų pasaulyje. Taip pat tuo, kad joje įgyvendinamos dvi mokymo programos: Heseno žemės ir lituanistinė. Kartu dirba ir mokosi, kuria ir įgyvendina bendrus mokslo, meno, sporto ir netgi verslo projektus dviejų tautybių - lietuvių ir vokiečių - mokytojai, mokiniai ir jų tėvai.

Ar yra kurio nors dalyko mokoma sustiprintai? Tai labiau humanitarinės ar tiksliųjų mokslų pakraipos mokykla?

Sustiprintai bent du dalykus privalo mokytis visi gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai. Atitinkamai ir abitūros egzaminai yra laikomi pagrindiniu ir sustiprintu lygiu.

Mūsų gimnazijoje sustiprintai galima mokytis lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų ir rusų kalbų, politikos ir ekonomikos, biologijos, matematikos. Mokiniai patys pasirenka, kuriuos dalykus jie mokosi sustiprintai, todėl gimnazijos nepriskirčiau prie kurios nors pakraipos, nors daugiau pasiūlos turime humanitarinius ir socialinius mokslus mėgstantiems vaikams.

Pagal kokius kriterijus priimami mokiniai?

Lietuvių kilmės vaikams, kurių tėvai gyvena ir dirba Vokietijoje, mūsų gimnazija yra vienintelė mokykla, kurioje jie gali mokytis lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, muzikos, tikybos, o jaunesnėse klasėse dar ir biologijos, geografijos, politikos ir ekonomikos gimtąja kalba. Gimnazija jau daugiau kaip šešis dešimtmečius saugo ir puoselėja lietuviškas tradicijas. Todėl iš esmės ji atvira tiems lietuviams vaikams, kurie gyvena ne Lietuvoje, o mokymosi pasiekimai atitinka mokymosi gimnazijoje lygį.

Kaip vyksta mokinių atranka ir priėmimas? Ar laikomi egzaminai?

Priėmimas prasideda vasario 1 dieną ir baigiasi balandį. Atrankai reikia pateikti pastarųjų dvejų mokslo metų mokymosi rezultatus, klasės vadovo pasirašytą mokinio charakteristiką. Jei šie duomenys rodo, jog mokinys gebės mokytis gimnazijoje, su vaiku ir jo tėveliais susitinkame pokalbiui. Jei tėvai persikelia gyventi į Vokietiją ir vaikas nori mokytis mūsų gimnazijoje, labai svarbu, kad jis būtų pasirengęs per trumpą laiką išmokti vokiečių kalbą, nes Vasario 16-osios gimnazija yra Vokietijos pripažinta, čia laikomi Heseno žemės abitūros valstybiniai egzaminai, gaunamas toks pats atestatas kaip ir kitose Heseno gimnazijose.

Kas būdinga visai Vokietijos švietimo politikai?

Vokietija yra federacinė respublika, sudaryta iš 16 federacinių vienetų - žemių, kurių kiekviena turi savo vyriausybes ir įstatymus, tad tiksliau būtų kalbėti apie Vokietijos atskirų žemių švietimo politiką.

Heseno žemės švietimo sistema diferencijuota: pradinę mokyklą baigęs vaikas priklausomai nuo jo mokymosi rezultatų ir gebėjimų, noro mokytis, toliau mokosi pagrindinėje mokykloje, realinėje mokykloje arba gimnazijoje. Pradinės mokyklos mokytojas pataria tėvams, į kurio tipo, arba lygmens, mokyklą vaiką jie turėtų leisti toliau mokytis. Patirtis rodo, kad yra lietuvių tėvų, kurie atvyksta į Vokietiją nesusipažinę su šiais Lietuvos ir Vokietijos švietimo sistemų skirtumais ir neapdairiai pradeda leisti savo gabų akademinei sričiai vaiką į pagrindinę mokyklą (Hauptschule), taip iš esmės susiaurindami tolesnes vaiko mokymosi pasirinkimo galimybes.

Ar Vokietijoje įgyvendinamos švietimo reformos? Kiek į tai įtraukiama visuomenė?

Kalbant apie pokyčius švietimo sistemoje, galima paminėti tokias permainas: anksčiau gimnazijose mokydavosi apie 10 proc. , dabar - apie 30 proc. mokinių, nors gimnazija ir toliau išlieka aukščiausius reikalavimus mokinių akademiniams pasiekimams, taigi ir mokymo turiniui, kelianti mokykla. Hesene 2005-aisiais buvo pradėta pereiti prie 8 metų mokymosi gimnazijoje, tačiau pastaruoju metu, po ilgų diskusijų visais lygmenimis, pradedama iš dalies vėl grįžti prie 9 metų mokymosi, t. y. gimnazija yra nuo 5 iki 13 klasės.

Pažymėtina tai, kad visuomenė čia labai domisi švietimu. Daug dėmesio mokykloms, ugdymui, švietimo politikai, švietimo tyrimams ir jų rezultatams skiria žiniasklaida. Mokslui, mokslininkams visuomenėje rodoma pagarba, pavyzdžiui, pristatant daktaro mokslinį laipsnį turintį asmenį privalu tai nurodyti. Tradiciška, kad daktaro laipsnį įgiję asmenys keičia pasą ir prie savo pavardės prirašo santrumpą "dr.".

Ar aktyvūs tėvai?

Tėvai yra suinteresuoti, kad jų vaikas įgytų kuo geresnį išsilavinimą, todėl mokyklose labai aktyviai veikia tėvų komitetai. Kita vertus, visuomenėje nėra nuostatos, kad visi turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Nėra "masinio aukštojo mokslo" politikos.

Sakoma, kad Vokietijoje vaikai nuo mažens auklėjami griežtai, jiems diegiamas darbštumas, mandagumas, pagarba tvarkai ir pan. Šie principai esą galioja ir mokyklose. Kiek šiame stereotipe yra tiesos?

Taip, pagarbos tvarkai, taisyklėms ir įstatymui šioje šalyje tikrai daug. Žinoma, kad tai yra atitinkamo auklėjimo ir mokymo nuo mažens padarinys.

Ar palaikote ryšius su mokyklomis Lietuvoje?

Mūsų gimnazija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla, Šiaulių universiteto gimnazija, Lietuvos edukologijos universitetu ir Vytauto Didžiojo universitetu, glaudžiai bendradarbiaujame su M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu "Pagalba Lietuvos vaikams".

Jūsų nuomone, kokios didžiausios švietimo spragos Lietuvoje? Kokius matote pliusus?

Geriausiai žinau Lietuvos švietimo politikos pokyčius ir jų įtaką gabių Lietuvos vaikų ugdymui, nes daugiau kaip du dešimtmečius, didelę dalį savo veiklos dalį, skyriau būtent gabiems Lietuvos vaikams ir jų ugdymui. Pasididžiuodami galime konstatuoti, kad per maždaug dešimt penkiolika pastarųjų metų šioje srityje Lietuvoje padaryta didelė pažanga.

Kita vertus, apie 1995 m. ir kiek vėliau reikėdavo įtikinėti ir švietimo politikus, ir administratorius, ir netgi kai kuriuos mokytojus, kad gabūs vaikai - tai intelektinis šalies potencialas, kurio ugdymui visais lygmenimis reikia skirti ypatingą dėmesį, o dabar jau tenka pastebėti, kad "gabių vaikų ugdymas" tampa mada ir tokiu būdu kartais, deja, jau ir profanuojamas.

Labai rūpi, kad Lietuvos politikai sugalvotų, ką ir kaip reikėtų padaryti, kad mūsų vaikai, įgiję aukščiausios kokybės išsilavinimą geriausiuose užsienio universitetuose, parvežtų žinojimą į tėvynę ir padėtų jos žmonėms dar sparčiau gerinti gyvenimo Lietuvoje sąlygas.

Kokie keliai Jus atvedė į Vokietiją?

Atvedė rūpestis dėl gimnazijos ateities, o tiksliau - dėl jos išlikimo. Laimei, geri žmonės Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje suglaudė pečius tam, kad 60 metų gyvavusi, gilias ir geras tradicijas turinti mokykla gyvuotų ir toliau. Su gimnazijos draugų pagalba įveikėme būtinų pertvarkų keliamus iššūkius, pagerinome ugdymosi ir darbo sąlygas mūsų mokiniams ir mokytojams.

Džiaugiamės naujuoju priestatu su puikiu gamtos mokslų kabinetu ir klasėmis, konferencijų kambariu, atnaujinamu senuoju gimnazijos pastatu. Toliau geriname ugdymo kokybę, tobuliname mokytojų kvalifikaciją, telkiame mokinių ir mokytojų bendruomenę, geriname infrastruktūrą. Stipriname bendradarbiavimą su Lietuvos, Vokietijos ir kitų užsienio šalių švietimo, mokslo, kultūros, verslo ir politikos institucijomis bei Pasaulio, Vokietijos ir Šveicarijos lietuvių bendruomenėmis.

Ar dažnai grįžtate namo? Kokių pokyčių Lietuvoje matote ir kokių linkėtumėte?

Lietuvėlėn grįžtu vidutiniškai kartą per mėnesį. Panašiai kaip žmogus, kuris kasdien žiūri į veidrodį, nepastebi, kaip keičiasi jo veidas, taip ir man sunku fiksuoti pokyčius gimtojoje šalyje. Bet tiksliai žinau, kokių pokyčių norėčiau savo Tėvynėje: didesnio saugumo, daugiau žmonių tarpusavio pagarbos ir įstatymų laikymosi.

Norėčiau, kad mūsų žmonės būtų stiprinami ir patys stiprintųsi, gaudami ir skleisdami teigiamas žinias, mintis, darydami gerus darbus sau ir kitiems.

"Teko vytis mokantis savarankiškai"

Šilutiškis Deividas Pocius Vasario 16-osios gimnazijoje mokosi tik pirmus metus, tačiau apie gyvenimą Vokietijoje sakosi svajojęs nuo mažens.

"Turiu prisipažinti, jog per pirmas pamokas vokiškai nesupratau beveik nieko, tik lingavau galvą... Apskritai jaučiausi taip, lyg būčiau pusę dešimtos klasės praleidęs. Teko vytis mokantis savarankiškai", - pasakojo vienuoliktokas, dar neapsisprendęs, kur studijuos baigęs gimnaziją, tačiau labiausiai linkstantis prie bioinžinerijos ir matematikos.

Deividai, kodėl pasirinkote šią gimnaziją ir ar sunku buvo į ją patekti?

Aš jau nuo mažens norėjau gyventi Voketijoje, tiksliai nežinau kodėl, tačiau mane ten visąlaik traukė. Šią gimnaziją pasirinkau, nes labai dažnai girdėdavau ją minint. Taigi pasidomėjau, pasitariau su tėvais ir nusprendžiau čia mokytis.

Baigęs 10 klasių Šilutėje, žinoma, norėjau čia eiti į 11-ąją, bet Vokietijoje nuo 11 klasės mokiniai yra ruošiami abitūrai, todėl turėjau laikyti testus, kurie parodytų mano vokiečių kalbos lygį. Čia buvo vienintelis toks sunkus dalykas, kurį reikėjo padaryti, nes teko važiuoti į Vilnių. Pats testas man asmeniškai nebuvo sunkus.

Kokie didžiausi skirtumai tarp mokyklos Lietuvoje ir Vokietijoje?

Aš prieš tai mokiausi Šilutės Vydūno gimnazijoje - dvejus metus. Pats didžiausias skirtumas, žinoma, tas, kad visos pamokos vyksta vokiečių kalba. Iš pradžių buvo labai keista - nebuvau pratęs prie tokio greito vokiečių kalbėjimo, todėl, turiu prisipažinti, per pirmas pamokas nesupratau beveik nieko. Tik lingavau galvą, kai manęs paklausdavo, ar suprantu... Bet jau po kelių dienų viskas pasikeitė.

Pats mokymosi principas yra panašus. Tik tiek, kad kiekviena klasė turi savo kabinetą ir į tą kabinetą ateina mokytojai vesti pamokos. Būna, kad ir mes einame į kitus kabinetus, bet didžioji dalis pamokų vyksta vienoje klasėje.

Dar vienas skirtumas yra mokymosi lygis. Kai atvažiavau čia, pasijutau taip, lyg būčiau pusę dešimtos klasės praleidęs. Teko pačiam vytis mokinantis savarankiškai.

Kokių turite pomėgių, polinkių, talentų? Ką veikiate laisvalaikiu?

Anksčiau turėjau kur kas daugiau laisvo laiko. Čia jo ne per daugiausia. Didžiąją dienos dalį praleidžiu mokykloje, po to - prie knygų ir prie "kompo" (informacijai).

Šiaip tai mėgstu sportuoti, žaisti videožaidimus,leisti laiką su draugais, - žodžiu, nieko ypatingo. Talentų, galiu pasakyti, neturiu jokių - arba dar neatradau. Tiesą sakant, man ir nereikia... Jeigu noriu ką nors gerai mokėti arba padaryti - tiesiog stengiuosi... Ir dažniausiai viskas pasiseka.

Kai baigsite gimnaziją, kokias studijas toliau rinksitės? Su kuo siejate savo ateitį?

Aš dar tiksliai krypties nesu pasirinkęs. Vis dar svarstau įvairias. Mane domina ir bioinžinerija, ir matematika. Tačiau kur ir ką studijuosiu, nežinau, nes dar neapsisprendžiau, ko noriu.

Kaip Vokietijoje laikomi abitūros egzaminai?

Tiksliai negaliu pasakyti. Tik žinau, kad būtinai reikia laikyti vokiečių, matematikos ir dar vienos užsienio kalbos egzaminą. Po to dar yra "laistungo" kursai - tai sustiprinti kokie nors dalykai, panašiai kaip Lietuvoje A lygiai, skirtumas tik tas, kad Vokietijoje galima turėti tik du tokius kursus. Tai reikės dar laikyti egzaminus iš jų.

Deividai, jeigu galėtumėte rinktis, su kuriuo pasaulio žmogumi praleistumėte savaitę kartu, kad iš jo pasimokytumėte?

Norėčiau praleisti savaitę su Bearu Grylzu (Bear Grylls - britų televizijos žvaigždė, išgarsėjęs dokumentinėmis laidomis "Išgyventi bet kokia kaina". - Red. past.). Jo laidos rodomos per "Discovery" kanalą ir jis dar žinomas kaip pasaulio skautų vadovas. Kai man pirmą kartą tėtis parodė tą laidą, buvau gal kokių 12 metų. Nuo tada ją ir žiūriu. Norėčiau su juo išvykti į kurią nors negyvenamą vietovę ir išbandyti savo jėgas. Norėčiau, kad jis mane pamokytų pagrindinių dalykų, reikalingų išgyventi.

"Vokiečiai labai domisi švietimo politika, tačiau masiškai nesiekia aukštojo išsilavinimo", - sako dr. B. Narkevičienė.

Istorija
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugiau kaip 65 000 lietuvių pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Čia jie leido laikraščius ir knygas, steigė mokyklas, įkūrė Pabaltijiečių universitetą.
1948 m. Vokietijoje veikė 158 lietuviškos mokyklos, iš jų 26 - gimnazijos.
6-ojo dešimt. pradžioje prasidėjo emigracija į kitas Europos valstybes, ėmė mažėti mokinių skaičius, ir mokyklos ima užsidaryti. Tuometinė Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba (VLB) nutarė įsteigti vieną gimnaziją su bendrabučiu. 1950 m. Diepholzo miesto kareivinėse atidaroma gimnazija, kuriai 1951 m. suteikiamas skambus Vasario 16-osios vardas.
1953 m. tėvo Alfonso Bernatonio iniciatyva gimnazija perkeliama į Hutenfeldą, kuriame VLB tam tikslui įsigijo 5 ha sklypą su Renhofo pilimi.
1972 ir 1987 m. pastatyti modernūs mergaičių ir berniukų bendrabučiai.
1984 m. Renhofo pilyje kilo gaisras - sudegė biblioteka, nukentėjo pastatas. Remonto darbų sąmata viršijo 7 mln. markių.
1989 m. Vokietijos federacinės bei Heseno žemės vyriausybės, Katalikų bažnyčios, VLB bei dosnių tautiečių dėka pilis suremontuota.
1999 m. gimnazijai suteiktas Vokietijos valstybės pripažintos gimnazijos statusas.
2010 m. gimnazijai suteiktas Vokietijos Heseno žemės švietimo ministerijos gabių vaikų ugdymo sertifikatas.
2012 m. už pilietiškumo ugdymą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei Krašto apsaugos ministerijos apdovanota Gedimino pilies bokšto vėliava.
2012 m. gimnazijos patalpos iš lentinio "barako" perkeltos į naujai pastatytą modernų priestatą.

Vasario 16 gimnazijos istorija atspindi lietuvių tautos istoriją: nuo karo pabėgelių laikų iki Atgimimo, nuo Lietuvos integracijos į Europą iki šių dienų masinės emigracijos.